2020 09 08

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Jei tylėsime, blogis Bažnyčioje klestės

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kodėl kai kurie žmonės vengia, netgi nekenčia Bažnyčios? Prieš kokius 10 metų būčiau atsakęs – nes tie žmonės nieko nesupranta, jie pikti bambekliai, o žiniasklaida nuolat Bažnyčią šmeižia ir kitaip puola. Ką gi, šiandien kuo toliau, tuo labiau tenka įsitikinti: mūsų nemėgsta, ir dažniausiai mes patys dėl to kalti.

Toks įspūdis sustiprėjo per pastarąsias kelias savaites. Iš pradžių išgirdome naujieną: Šiaulių apylinkės teismas 7000 eurų bauda nuteisė kunigą Alionidą Budrių už tai, kad šis socialiniais tinklais kitiems žmonėms įžūliai siuntinėjo pornografinį turinį. Išties nemalonu apie tokius dalykus skaityti. Tačiau dar didesnis nusivylimas laukė vėliau.

Vos žiniasklaidoje pasirodžius šiai naujienai, „Bernardinų“ skaitytojai feisbuke ėmė komentuoti: pagaliau, seniai laikas, kodėl tik dabar… Nors teismo nuosprendyje minima, kad kunigas nusikalstama veika užsiėmė maždaug pustrečių metų, visos blogybės prasidėjo gerokai anksčiau.

Mūsų redakciją (ir mane asmeniškai) pasiekė kelių skirtingų žmonių atsiliepimai apie kun. A. Budriaus nederamus veiksmus. Pavyzdžiui, vienas tokių nutiko dar 2000 metais. Deja, negaliu viešinti tų žmonių pasakojimų – nes jie nėra tiesiogiai nukentėję nuo minimo dvasininko ar patys savo akimis matę, kaip jis nusižengia. Tačiau informaciją bandome rinkti, ieškoti pirminių šaltinių. Kol kas pasakysiu tiek – žmonės pamini ne vien pornografijos kaupimą ir siuntinėjimą. Kalbama apie kur kas bjauresnius, pyktį keliančius, aukų gyvenimus traumuojančius nusikaltimus.

Simonas Bendžius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tikintieji, su kuriais šiek tiek bendravau, leido suprasti, kad kun. A. Budriaus nusižengimai nebuvo pavieniai. Puikiai suprantu, kad visi mes darom klaidų ir esam daugiau ar mažiau nuodėmingi. Nesu nei dangiškasis, nei žemiškasis teisėjas – ir nepretenduoju toks būti. Tačiau atrodo, kad tai, ką darė nuteistasis dvasininkas, buvo nuolatinis, sąmoningas ir tyčia daromas blogis. Ir nepanašu, kad šis žmogus bandė atgailauti ir taisytis.

Kaip ir, beje, mums visiems žinomu pornografijos siuntinėjimo atveju. Šiaulių vyskupui kunigas aiškino, kad šitaip „norėjo tik pajuokauti“, ir kaltino visus, tik ne save: „Negali niekuo pasitikėti – nei žmonėmis, nei žiniasklaida, nei kompiuteriais. Viskas sekama. Baisiau negu sovietmečiu.“ Žmogų su tokiu požiūriu derėtų stebėti itin atidžiai, saugoti nuo nepilnamečių, galbūt – net izoliuoti. Tačiau atrodo, kad, kol už pakarpos nepagavo pasaulietinė teisėsauga, A. Budrius kelis dešimtmečius nevaržomai trypė kunigo vardą, savo „pavyzdžiu“ juodino visą Bažnyčią, kenkė žmonėms ir galėjo mėgautis nebaudžiamumo situacija. Kodėl?

Deja, atsakymo nežinau. Tačiau pasidalinsiu keliais svarstymais, kurie kirba šia tema.

Esam atsakingi ir mes patys?

„Bernardinų“ pakalbintas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pasakojo, kad dėl netiesioginių užuominų iš kitų tikinčiųjų bei sklindančių kalbų buvo išsikvietęs kun. A. Budrių ir įspėjęs baigti reikalus su pornografija – jeigu tokių reikalų yra. Kunigas neišsisukinėjo, leido suprasti, kad tie gandai yra tiesa, ir pažadėjo pasitaisyti. Daugiau jokių veiksmų vyskupas nesiėmė, nes kun. A. Budrius, yra „suaugęs vyras“. Kaip žinome, šis vyras nepasitaisė. O vėliau, iš teismo sužinojęs apie kunigui paskirtą bausmę, vysk. E. Bartulis galų gale dvasininką suspendavo nuo pareigų. Šiuo metu vyskupija pradėjo bažnytinio teismo procesą – byla keliaus į Vatikaną. A. Budriui gresia pašalinimas iš kunigų luomo.

Vysk. Eugenijus Bartulis. Šiaulių vyskupijos nuotrauka

Dalis tikinčiųjų, perskaitę interviu, pasipiktino, jų nuomone, vangia vyskupo reakcija – esą nieko nedarė, kol negavo informacijos iš teismo. Tų tikinčiųjų teigimu, vysk. E. Bartuliui reikėjo į šį reikalą pažiūrėti atsakingiau, žodinio įspėjimo buvo per maža –  ir kad visa tai kvepia paprasčiausiu nusikaltusio kunigo dangstymu. Buvo išsakyta nuomonė, kad dėl šių priežasčių nuo dvasininko pareigų turi būti nušalintas ne tik kun. A. Budrius, bet ir pats Šiaulių vyskupas.

Nesiimu pritarti ar prieštarauti šioms nuomonėms. Vėlgi nežinau, kaip ten viskas yra iš tiesų. Kad kai kurie vyskupai užsienyje, bijodami susitepti mundurą, išties dangstė nusikaltėlius ir juos perkėlinėjo į vis kitas parapijas, ne paslaptis. Tą parodė skaudžios istorijos JAV, Lenkijoje ir kitose šalyse. Kaip buvo (ar yra) Šiauliuose? Kol nėra konkrečių įrodymų, nesinori tikėti ir tvirtinti, kad vyskupas (ar tiksliau – visa Šiaulių vyskupijos kurija) tyčia saugojo kun. A. Budrių nuo bažnytinio ir pasaulietinio teisingumo.

Ar iš vyskupijos kurijos pusės buvo galima padaryti daugiau? Manyčiau, kad tikrai taip. Kaip sužinojau, kun. A. Budriaus nuodėmės jau seniai buvo „vieša paslaptis“ – apie jį ne iš gerosios pusės buvo žinoma kone visoje Lietuvoje. Tad gandai ir blogos kalbos turėjo kuriją pasiekti kur kas anksčiau negu prieš pustrečių metų. Šiaulių ganytojas sako, kad kunigas vyskupui apie platinamą pornografiją prisipažino tik visai neseniai –  bet, man atrodo, jau tada iškart reikėjo pradėti tyrimą, išklausinėti dvasininką kur kas griežčiau ir išsamiau, ieškoti galimų nukentėjusiųjų, kitų liudininkų, reguliariai apklausti parapijiečius, kitus kunigus, ar viskas gerai, ir pan.

Kita vertus, visoje šitoje istorijoje lengvai šokiruoja ir „eilinių“ tikinčiųjų elgesys. Gandai, viešos paslaptys ir blogos kalbos kun. A. Budrių lydi dar nuo Kauno kunigų seminarijos laikų 1983 m. Nuo to laiko praėjo 37 metai. Žmonės apie šį žmogų kuždėjosi, kalbėjo, piktinosi, juokėsi… ir apie jo nederamą elgesį nė karto nepranešė Bažnyčios vadovybei. Nė karto.

Bent jau taip teigia vysk. Eugenijus Bartulis, kuris, kaip Šiaulių ganytojas, tarnauja 23 metus. Pasak dvasininko, per visą šį laikotarpį tikintieji kun. A. Budriumi viešai nesiskundė: „Anksčiau nieko nežinojome, oficialių pranešimų niekada nebuvome gavę – nei iš kunigų, nei iš tikinčiųjų. Nebuvo net ir anoniminių skundų apie tai, kad kunigas kažką negero daro.“

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Dabar susiduriame su dviem galimybėmis, ir abi jos – skandalingos. Pirmoji – kad vyskupas meluoja. Jei jis dėl kažkokių priežasčių tą daro – labai liūdna, pikta ir skaudu. Tokiu atveju atsakomybė už kunigo sukeltą bjaurastį privalo gulti ir ant vyskupo pečių bei sąžinės.

Tačiau o kas tada, jeigu ganytojas sako tiesą? Tada turime kitą be galo gėdingą situaciją. Visi viską žino, viešos paslaptys tyliai sklinda iš lūpų į lūpas, pasiekdamos ir vyskupijos kuriją, kunigas elgiasi, kaip tik nori – bet niekas dėl to oficialiai nesikreipia į vadovybę. Nepraneša savo vyskupui. Ir taip – daugiau nei 20 metų. Vėl tas pats klausimas – kodėl?

Toks tylėjimas ir abejingumas yra didžiulė problema. Pragaištinga. Man tai primena situaciją, kai pamatai, kaip gatvėje vyras muša moterį, ir nekvieti policijos. Arba greitosios, pamatęs leisgyvį žmogų autobusų stotelėje.

Pagaliau tikinčiųjų abejingumas gali būti susijęs ir su nieko nedarymu iš vyskupų pusės. Susidaro įspūdis, kad blogį sėjančius žmones mes linkę pateisinti: taip, tas kunigas šioks ir anoks – bet va, žiūrėkit, kaip miestelį garsina, renginius organizuoja, apie jį laikraščiai rašo, šiaip, kai jam „neužeina“, tai visai malonus žmogus… Konkrečiai, kun. A. Budrius buvo įvardijamas net tarp iškiliausių Kelmės rajono asmenybių. O vyskupijos kurijai tada irgi mažiau vargo – na, jei žmonėms taip tinka, jokių skundų negaunam, tai ir nesikiškim.

Dar kartą: neteigiu, kad būtent šis vyskupijos ir tikinčiųjų požiūris vyrauja. Tačiau man, iš šono vertinančiam šią istoriją, nori nenori susidaro toks įspūdis.

Ir tai labai liūdna. Šitaip Bažnyčioje gimsta veidmainystė, dėl kurios mūsų, krikščionių, taip nemėgsta. O kol tylime, silpniausieji ir toliau kenčia.

Taip neturi būti. Kaip ir visokių „viešų paslapčių“, kunigų slaptų partnerių ir t. t. Pamatę ar iš pirmų lūpų sužinoję tokių dalykų, privalome prabilti, pranešti vietos vyskupams. Tiesa, pačioje Bažnyčioje tenka girdėti tokią nuomonę: jei ganytojai visus kunigus, kuriuos reikia, suspenduotų ar pašalintų iš luomo – Lietuvoje nebebūtų kam kunigauti, aukoti Mišių, teikti sakramentų. Be abejo, tai – liūdnokas pajuokavimas. Bet jeigu tai būtų tiesa – man atrodo, kad geriau tegu lieka tarnauti penki dori, sąžiningi kunigai negu šimtai, kurie kalba vienaip, o gyvenime elgiasi kitaip.

Kunigas iš nugaros.
Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Ką daryti?

Taigi – ką kiekvienas iš mūsų (tiek kunigas, tiek pasaulietis) galime daryti, jei susiduriame su dvasininkų nusižengimais? Čia matau kelias galimybes.

Netylėkime. Jei tai nėra sunkus nusikaltimas – pirmiausia pravartu pasikalbėti akis į akį su pačiu kunigu. Jei pokalbis nepadės, tada galima kreiptis į vietos vyskupą ir tą daryti oficialiai – kreiptis raštu ar ateiti gyvai. Duoti parodymus bažnytiniam teismui. Jei vienas vyskupas kreipimąsi ignoruoja – ieškokim kito ganytojo. Arba belskimės į dar aukštesnę instanciją – Šventojo Sosto ambasadorių, nuncijų. Taip pat būtina kreiptis ir į pasaulietinę teisėsaugą, jei nusikaltimai susiję ne vien su vidiniais bažnytiniais reikalais.

Kita stipri priemonė – viešumas. Jei ne žiniasklaida, dauguma dvasininkų nusikaltimų visame pasaulyje, ko gero, taip ir nebūtų išaiškėję. Kalbant apie kun. A. Budrių, reikia manyti, kad dabar, kai apie jį žino tiek daug žmonių, jis permąstė savo gyvenimą ir daugiau nebedrįs piktinti tikinčiųjų. Taigi, žiniasklaida (tiesa, sąžininga ir neieškanti skandalų) čia gali labai pasitarnauti.

Bendraukime su savo kunigais. Teisėtai besipiktinant blogos valios dvasininkais, vertėtų suprasti, kad jie – tik nedidelė krikščioniškos bendruomenės dalis. Ačiū Dievui, pats pažįstu šaunių kunigų ir vienuolių, kuriais pasitikiu. Kai kuriuos netgi laikau šventais žmonėmis (tik jiems to nesakau, kad nepasikeltų). Neabejoju, tokių pažįstate dažnas iš jūsų.

Kitas dalykas – mes galime iš anksto užkirsti kelią dvasininkų nuopuoliams. Kaip? Ogi tiesiog bandydami užmegzti ryšį su savo klebonu, kitais kunigais. Pasikvieskime juos į svečius, aplankykime patys, pasisiūlykim padėti. Ne paslaptis, kad dalis kunigų kenčia dėl vienišumo jausmo – ir kyla rizika, kad tą jausmą vėliau bandys slopinti alkoholiu, kitais kvaišalais, pornografija ar seksu. Kad viso to nebūtų – stiprinkime bičiulystę su dvasininkais. Yra nuostabu jausti ir suprasti, kad esame vieni kitiems reikalingi.

Gilinkime savo tikėjimą. Kartais Bažnyčioje mūsų gali laukti rimti nusivylimai. Tokiais atvejais labai svarbu nepasiduoti kartėliui ir neužgesinti savyje Dievo troškimo. Prisiminkime, kad mūsų tikėjimo centras – Jėzus Kristus. Ne aš pats, ne kunigai, ne popiežius – o Jėzus, kuris ir įkūrė Bažnyčią. Kad Jėzų geriau pažintume, pravartu daugiau melstis, skaityti dvasines bei teologines knygas, klausytis seminarų ar lankyti įvairius kursus.

Ieškokime sau tinkančios maldos grupelės, o, jei reikia – ir kitos parapijos, bendruomenės, kurioje galėtume jaustis savas. Ir nepasiduokim nevilčiai bei apokaliptinėms nuotaikoms. Taip, Bažnyčioje nuodėmingi žmonės pridaro visokių nesąmonių. Kartais, atrodo, ir piktasis prikiša leteną. Bet Bažnyčia patyrė išbandymų visais laikais, o Viešpats pasakė labai aiškiai: „Pragaro vartai jos nenugalės.“

Ieškokime psichologinės pagalbos. Kartais jos gali prireikti. Nebijokime kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą – taip pat veikia nemokamos pagalbos linijos, kurių kontaktus pateikiame žemiau.

Ir pabaigoje – svarbus kreipimasis:

Jei norite pasidalinti savo istorija apie Bažnyčios narių įvykdytus nusižengimus, labai laukiame Jūsų elektroninių laiškų adresu [email protected] arba telefonu +370 673 45416. Taip pat galite užeiti į mūsų redakciją adresu Maironio g. 10, Vilnius. Kiekviena papasakota istorija ir liudijimas yra vertingas, šitaip galite padėti kitiems, kurie nukentėjo. Anonimiškumą garantuojame. 

 Jei Jums reikalinga psichologinė pagalba, kreipkitės į vietinį Psichikos sveikatos centrąKrizių įveikimo centrą ar kitas pirminę emocinę pagalbą teikiančias įstaigas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.