Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 19

Marija Kaškonienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Jeigu nepriklausyčiau ir pasauliui už namų sienų, negalėčiau pažinti žmonių.“ Rašytojai, redaktorei Danutei Brazytei-Bindokienei – 90

Danutė Bindokienė „Draugo“ redakcijoje Čikagoje 1998 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Žurnalistei, redaktorei, rašytojai Danutei Bindokienei 2022 m. gegužės 14 d. sukako 90 metų.

Danutė Brazytė-Bindokienė – rašytoja, mokytoja, redaktorė, žurnalistė ir visuomenininkė. Labiausiai išgarsėjo po to, kai tapo pirmąja moterimi dienraščio „Draugas“ redaktore ir 15 metų tvirta ranka vairavo kartais ne tokį lengvą dienraščio vairą.

Už nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir dirbant Lietuvos kultūros labui D. Brazytė-Bindokienė apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Lietuvos šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“. Čikagoje esančio Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ji išrinkta Metų moterimi, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų moterų nominuota Iškiliąja moterimi.

D. Brazytė-Bindokienė gimė 1932 m. gegužės 14 d. Bartininkuose, Vilkaviškio apskrityje. Lietuvoje lankė pradinę mokyklą, tačiau 1944 m. spalio 19 d., sovietų ir vokiečių frontui artėjant prie Vištyčio, kur Brazių šeima su daugybe lietuvių pabėgėlių buvo prisiglaudusi, pasitraukė į Vokietiją.

Mokslus Danutė tęsė Wiesbadeno ir Kaselio stovyklų lietuviškose gimnazijose, o 1949 m. birželio 14 d. su tėvais ir seseria laivu „SS McCrea“ atplaukė į Čikagą. Giminaitis jos tėčiui Jonui parūpino darbą kramtomojo tabako fabrike – kitaip jo nebūtų išleidę iš Vokietijos pabėgėlių stovyklos išvykti į Ameriką. Už Atlanto tėvas dirbo labai sunkiai, stumdė vagonėlius su tabaku, o mama Julija virė sriubas.

Nors sunkiai vargo, bet jiems pavyko įsitvirtinti, nusipirko nedidelį namelį. Būsimoji rašytoja baigė Šv. Kazimiero akademiją, lankė Pedagoginį lituanistikos institutą ir Aukštesniąją lituanistikos mokyklą, kur turėjo išskirtinius mokytojus: istoriją dėstė dr. Vanda Sruogienė, lietuvių kalbą – prof. Petras Jonikas, literatūrą – Benys Babrauskas. Jis ypač daug įtakos turėjo gimtosios kalbos grožio pažinimui: „Aš išmokau mylėti lietuvį rašytoją, nors knygą mylėjau nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau skaityti.“ (1)

Rašytoja, mokytoja, redaktorė Danutė Brazytė-Bindokienė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Vėliau gyvenimo kelyje atsiradus mokytojui, rašytojui Aloyzui Baronui, jo paraginta D. Brazytė-Bindokienė pradėjo kurti. Pastarasis įsteigė jauniesiems literatams būrelį, kuriame patarinėjo, mokė kūrybos paslapčių, konstruktyviai analizuodavo jau parašytus kūrinėlius. A. Barono rūpesčiu D. Bindokienės literatūriniai bandymai buvo išspausdinti visų pirma „Ateities spinduliuose“, vėliau „Drauge“, „Ateityje“, „Laiškuose lietuviams“ ir kone visoje kitoje užsienio lietuvių periodikoje.

Ištekėjusi už Vytauto Bindoko, Danutė susilaukė 4 sūnų. Vyras nuoširdžiai suprato jos polėkius ir niekuomet nepareiškė nepasitenkinimo įsipareigojimams už namų sienų. Jo pritarimas, paskatinimas ir pagyrimas dažnai padėdavo kalnus nuversti. Daugybė buities rūpesčių neužgožė ir noro rašyti. Jos žodžiais tariant: „Pirmaisiais vedybiniais metais, kai vaikai buvo visai maži ir gyvenimas atrodė pilnas vaikų riksmo, skalbinių, pieno buteliukų ir nemigo naktų, dažnai prisiversdavau rašyti ir pasiųsti į spaudą vieną kitą novelę, kad nuo rašymo neatitrūkčiau.“ (2)

Jos vaikams, vos pramokusiems skaityti, labai reikėjo lietuviškų knygų iš jų pačių gyvenamosios miesto aplinkos. Skaityti apie piemenėlius ir lietuvišką kaimą jiems greit nusibosdavo, o kitokių knygų labai trūkdavo. Norėdama bent kiek tą spragą užpildyti, 1954 m. D. Bindokienė parašė knygelę mažiesiems „Keturkojis ugniagesys“, o 1966 m. – „Baltosios pelytės kelionę į mėnulį“ – pasakas 5–6 metų vaikams.

1970 m. pasirodė jos romanas „Mieste nesaugu“ apie juodosios ir baltosios rasės žmonių tarpusavio santykius, o 1973 m. – „Parkas anapus gatvės“, kurioje puikiai megzdama intrigą rašė apie jaunuosius lietuvius didmiestyje, gyvai piešdama aplinką atskleidė jų pasaulį. Jauniesiems skaitytojams knygos patiko, nes iki tol išeivijos literatūra buvo nukreipta į Lietuvos kaimus ir ten praleistas jaunas rašytojų dienas, o miesto aplinkos niekas nesistengė gvildenti.

1971 m. Lietuviškos knygos klubas išleido romaną „Viena pasaulyje“. Apie šį kūrinį autorė sakė: „Turbūt norėjau sau įrodyti, kad moku ne tik vaikams rašyti.“ (3) Jaunimas mielai skaitė tai, kas buvo susiję su jo pasauliu, džiaugėsi ten radęs save, savo bendraamžius ir bendramokslius, daugiau ar mažiau pažįstamus to miesto ar priemiesčio gyventojus.

Po dešimt metų jauniesiems skaitytojams D. Bindokienė pristatė fantastinę apysaką „Angelų sniegas“. Tai buvo pirmoji mokslinė apysaka jaunimui lietuvių kalba. Rašytoja liko nustebinta tokiu knygos pasisekimu. Anot D. Bindokienės: „Rašymas – tai mano atgaiva. Truputį pasigendu laiko savo kūrybai. Įvairūs darbai, nors labai vertingi, vagia iš manęs labai riboto laiko likučius. Žinoma, jeigu nepriklausyčiau ir pasauliui už namų sienų, negalėčiau pažinti žmonių, lietuviškos veiklos, nuotaikų, gyvenimo. Kaip iš tuščio ką pasemsi? Vaizduotės ne visuomet pakanka, reikia ją pagrįsti gyvenimo patirtimi.“ (4)

Danutės Brazytės, 5 klasės mokinės, lietuvių kalbos užrašai. Vokietija, 1949 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Danutė Bindokienė klasėje su mokiniais Čikagoje 1966 m. V. Noreikos / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

D. Bindokienė paskelbė novelių, eilėraščių, straipsnių apie literatūrą, tautosaką, kraštotyrą, visuomenės gyvenimo temomis. Čikagoje ji 20 metų priklausė „Laiškai lietuviams“ redakciniam kolektyvui, redagavo Lietuvių bendruomenės švietimo tarybos žurnalą „Švietimo gairės“, 1989–1995 m. žurnalą „Ateitis“, o 1992 m. mirus „Draugo“ vyr. redaktoriui kun. Pranui Garšvai buvo pakviesta eiti šias pareigas – tapo pirmąja dienraščio vyr. redaktore moterimi.

„Niekad net sapnuote nesapnavau, kad galėčiau tapti tikra redaktore. Žinoma, yra „Ateitis“ ir darbas, atrodo, vyksta sėkmingai, nes šiemet paskyrė žurnalui katalikiškos spaudos premiją. Bet „Draugo“? Čia jau daugiau nei darbo gavimas – tai pradžia. Kaip man seksis? Ar sugebėsiu, ar išlaikysiu darbo tempą, spaudimą? Nežinau…“ – nerimavo būsimoji dienraščio redaktorė. (5)

Tačiau jos intuicija, įžvalgos ir erudicija sužavėjo ne vieną skaitytoją, palankumo sulaukė ir kiekvienos dienos vedamieji straipsniai, kuriuose redaktorė profesionaliai nagrinėjo aktualiausius plačiajai visuomenei rūpimus klausimus. „Draugas“ yra aukštybėse, tai jūsų nuopelnas“ (6), – rašė jai laiške rašytojas, visuomenininkas V. Volertas.

Per penkiolika darbo metų D. Bindokienės ir rankos, ir galva, ir širdis buvo kupina „Draugo“. Nors redakcija dirbo penkias dienas per savaitę, vyr. redaktorės darbas įpareigodavo dalyvauti įvairiuose lietuviškuose renginiuose, išvykti dienraščio reikalais į tolimesnes vietoves. Asmeniškai susipažinti su „Draugo“ skaitytojais, su jais pabendrauti buvo ypač svarbu, nes tai visuomet atnešdavo dienraščiui ir naujų prenumeratų, ir finansinės paramos. Redakcijos durys taip pat visiems buvo atviros. D. Bindokienė visada rasdavo laiko pabendrauti su užsukusiais svečiais, supažindindavo su kitomis darbuotojomis, aprodydavo nuostabiuosius archyvus, kur saugomi įrišti visi „Draugo“ numeriai nuo pat pirmosios dienos.

Net 25-erius gyvenimo metus D. Bindokienė atidavė K. Donelaičio aukštesniajai lituanistikos mokyklai Čikagoje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Į mokytojos darbą ji įsijungė visa širdimi. Apie darbo pradžią mokykloje ji atviravo: „Įsijungiau kažkaip nejučiomis. Tiesą pasakius, netikėjau, kad šis darbas man patiks. Kviečiama sutikau pamėginti, o kartą pradėjusi, negaliu išeiti.“ (7)

Auganti ir dinamiška mokykla buvo palanki vieta pasireikšti rašytojos ir pedagogės gabumui, pareigingumui ir darbštumui. Drauge su kita mokytoja ji pradėjo ruošti pratimus, juos dauginti rotatoriumi ir dalinti mokiniams klasėje. 1966 m. buvo išleisti D. Bindokienės parengti pirmieji pratimų sąsiuviniai, skirti pradinei mokyklai. Pedagogė paruošė leidinius III, IV ir VI skyriams bei tėvynės pažinimo specialų sąsiuvinį IV skyriui.

Perėjusi dirbti į aukštesniąją mokyklą, D. Bindokienė iš pradžių dėstė lietuvių kalbą, istoriją ir net geografiją, domėjosi tautosaka, kraštotyra, bet labiausiai mėgo grožinę literatūrą, ypač jaunimui. Pagrindinis K. Donelaičio aukštesniosios lituanistikos mokyklos tikslas buvo ugdyti jaunuolius išlaikant lietuvių kalbą, kultūrą, gražias tradicijas ir perduoti jas ateinančioms kartoms. Lengvai suprantama ir esamoms darbo sąlygoms pritaikyta mokomoji medžiaga buvo labai svarbi, tačiau jos trūko.

Danutė Bindokienė su Julija Švabaite-Gyliene Lemonte 2006 m. gegužės 19 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Danutės Bindokienės „Keturkojis ugniagesys“ (Los Andželas, 1964 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Danutės Bindokienės laiškas Alei Rūtai. Čikaga, 1988 m. gruodžio 21 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Šioje srityje D. Bindokienė atliko didžiulį ir sunkų darbą, kuriam reikėjo turėti daug žinių, supratimo ir nepaprasto darbštumo. 1976 m. rudenį buvo išleistos jos parengtų „Lietuvių literatūros konspektų“ aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokiniams I, II, III ir IV dalys, po jų sekė 580 puslapių knyga „Lietuvių literatūros skaitymai“ (1976), lituanistinėms mokykloms, jų mokytojams ir mokiniams skirtas „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1987), „Lietuvių kalbos sinonimų žodynėlis“ (1982), etnografinė knyga „Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje“ (1989), skirta išeiviams pažinti lietuvių tautos charakterį, kultūros bruožus, suvokti priežastis, vertusias lietuvius palikti savo tėvynę ir išsisklaidyti po visą pasaulį. Tai vienas geriausių už Atlanto išleistų lietuviškumą skatinančių ir puoselėjančių vadovėlių.

Be pedagoginio darbo mokykloje, D. Bindokienė turėjo ir daug kitokios veiklos: redagavo mokinių laikraštėlį „Pirmuosius žingsnius“, kurių per metus pasirodydavo 4–5 numeriai, visą eilę metraščių, kuriuos mokykla išleisdavo kiekvienų mokslo metų pabaigoje.

D. Bindonkienė iš tėvo paveldėjo neblogą balsą ir meilę dainai. Mėgo dainuoti, 12 metų priklausė ansambliui „Dainava“. Šiam švenčiant 30-ies metų veiklos sukaktį, parašė muzikinį veikalą „Pamario pasaka“, muziką sukomponavo ir orkestrui vadovavo dirigentas Aloyzas Jurgutis. Taip pat sukūrė keletą libretų liaudies papročių temomis: „Kai papartis žydi“, „Lietuviškos vestuvės“, „Lietuviškos Užgavėnės“, scenos veikalėlių: „Stebuklingoji daina“, „Laiko ieškotojai“, „Lituanica“ ir kt.), kurie buvo sėkmingai suvaidinti Los Andželo, Vašingtono, Čikagos lituanistinių mokyklų mokinių.

Taip pat buvo aktyvi visuomenininkė, „Šatrijos“ draugijos narė, ateitininkė, priklausė skaučių „Verpsčių“ būreliui, Lietuvių fondo tarybai, dažnai dalyvaudavo įvairiuose literatūros kūrinių vertinimo komisijose, kultūriniuose renginiuose, recenzuodavo knygas.

Susitaikiusi su likimu, nubloškusiu toli nuo tėvynės Lietuvos, D. Bindokienė visomis išgalėmis stengėsi tiesti tiltus tarp tautiečių Lietuvoje ir užsienyje. Visi atlikti darbai atnešė jai dvasinį pasitenkinimą, o tautiniam gyvenimui yra svarbūs ir reikšmingi.

(1) „Lietuvių dienos“, Nr. 6 (175), 1977 m. birželis, p. 5.

(2) „Lietuvių dienos“, Nr. 6 (175), 1977 m. birželis, p. 4.

(3) „Lietuvių dienos“, Nr. 6 (175), 1977 m. birželis, p. 4.

(4) „Lietuvių dienos“, Nr. 6 (175), 1977 m. birželis, p. 4.

(5) Iš Danutės Brazytės-Bindokienės prisiminimų apie darbo pradžią „Draugo“ redakcijoje. JAV, 1992 06 30. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

(6) Iš Vytauto Volerto laiško Danutei Bindokienei. Naujasis Džersis, 1994 09 26. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas.

(7) „Lietuvių dienos“, Nr. 6 (175), 1977 m. birželis, p. 5.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.