Jeigu

Negatyvas. Trakų apylinkių peizažas. Žydinčių pienių pieva 1965–1970 m. Trakų istorijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Jeigu pavasaris būtų gatvė, o jo dienos – namų numeriai, neabejotinai pasiklysčiau. Gal tam mums ir duoti tie metų laikai – kaip galimybė tarsi netyčia pasukti kažkur neįprastu maršrutu ir išsižioti iš nuostabos.

Kaip gražiai gieda paukščiai, kaip per keletą dienų sulapojo medžiai ir krūmynai, kaip užkvipo visos apylinkės gyvastimi alsuojančiu pasauliu. Visur kvapų takai takeliai – ypač nulijus. Taip ir jauti, kaip iš po remontuojamo šaligatvio dvelkteli juodžemio drėgme, iš atsigavusios lauko kavinukės driekiasi vanilės serpantinai – atlekia būrelis mokinių kaip žvirblių, ir dar tiesiog žvirblių atlekia…

Kai pavyksta į pasaulį žiūrėti paprastai, tai ir klaidžioti paprasčiau. Tarsi kas vedžiotų iš kiemo į kiemą, kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi – atrodo, eini lėtai, o štai pavasaris lekia greitai, tik spėk dairytis – ten žydi, čia žydi, jau dūzgia subitėjusi slyvaitė tarp daugiabučių, o paupy ragauja šiandienos vaišes jau gerokai prisiragavę čiabuviai. Pavasarį turbūt dera ne tik klaidžioti, bet ir būti alkanam. Peržiem išsisėdėję tarp bespalvybės pavidalų dabar tarsi sulaukėję godžiai akimis ryjame tą įvairovę, ir negana, suprantama, kad negana.

Niekad taip nesidžiaugi saule kaip po žiemos. Kai pavasaris yra gatvė, vos gavęs progą, dairaisi į jos pastatus, langus – linksmi jie, saulėti, žaižaruojantys. Kiekvienas stiklas turi savo atspindį, savo paveikslą – tai dangaus lopas, tai kaimyninio namo siena, šakos fragmentas, balandžio sparno plastelėjimas – viskas dėliojasi į kažkokią vis dar sunkiai suvokiamą visumą, kurios nesugebi aprėpti, tik nujausti gali, tarsi nuotaiką, tarsi pažadą – už visų tų langų slypi kažkas ir iš tavojo gyvenimo. Lyg žvelgtų kažkas iš tavo artimųjų, stebėtų tavo tuos neplanuotus klaidžiojimus, tokius juokingus ir kartu kupinus nesuprantamo alkio, troškulio atpažinti kažką tikro. Ir jauti, kaip žvelgia jie, visi, kurie tavo gyvenime pabuvo ilgiau ar trumpiau, bet pabuvo tiek, kad dabar jaustum jų lydinčius, šiltus tarsi apkabinimas žvilgsnius – jie padeda nesušalti, jei saulė kartais dingtų…

Taip nutinka ir pavasario gatvėje, žiūrėk, vienam gale ką tik pro debesynus smaigstė stogus spinduliai, o dabar jau matai, ten snigti pradėjo ir nenori nustoti. Sniegas ant baltų žiedlapių. Banalu? Žinoma. Bet ir tos akimirkos turi kažką savy, dėl ko miesto balsas tampa švelnesnis, melodingesnis.

Norėjau šiąnakt susapnuoti ką nors kita: gal kokį sveikinimą Mamos dienai, gal artėjančio „Poezijos pavasario“ dainių kokį ar šiaip mešką be cirko ant vienaračio darbo žmonių šventėje, bet, matyt, jau nebelemta.

Pavasario gatvė su savo keista numeracija vis dėlto turi pabaigą. Paskutinis jos trečdalis jau be sniego, su paskutinio skambučio laukimu, patikrinamaisiais darbais, kintančiomis eismo taisyklėmis, gegužinėmis – visko toje gatvėje pilna, tarsi didžiausia visų svajonė būtų užgriozti visą erdvę ir laiką, nes toks yra tas mūsų alkis ir ilgesys. Per daug to kalbėjimo apie pavasarį, apie save, – drumstų apmąstymų sūkuriai įtraukia į kasdienybę, ir vėl sukiesi sukiesi vilkeliu, taip nieko ypatinga ir neišsukdamas.

Gal tik darsyk pakartodamas, prisimindamas, kad pasiklysti kartais gera. Juk bet kada, sustabdytas, paklaustas, kur eini, galėtum nieko neatsakyti – tiesiog mostelėti saulės link.

Ir bus aišku. Visiems galų gale taps aišku, kad tave sugalvojo pavasaris ir jo gatvė. Tavo atspindį sugėrė jo langai.

Beliko užrašyti, kas liko. Taip ir darau. Užrašinėju.

Gražaus likusio pavasario visiems.

Portretas. — Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.