Jeruzalės Sopulingoji

Vyresni vilniečiai tikrai pamena kadaise Dominikonų gatvėje veikusią, sovietmečiu bene vienintelę mieste antikvaro parduotuvę. Būtent ten man į rankas pateko gerokai laiko apkramtytas religinis paveikslas, kurį kadaise buvo įprasta vadinti „abrodzu“.

Lenkiškai tokio tipo religiniai atvaizdai, pagaminti naudojant oleografijos arba chromolitografijos technikas, vadinti „oleodruk“ (pažodžiui veikiausiai reikėtų versti „aliejinis spaudinys“). Šnekamojoje lenkų kalboje „oleodrukas“ dažnąsyk įgydavo neigiamą atspalvį, tapdamas savotišku „kičo“ sinonimu.

Tas anuomet Dominikonų gatvėje įgytas paveikslėlis ilgą laiką irgi stebino ne menine verte, bet gana slėpiningu turiniu ir įrašu. Viena vertus, iš „abrozdo“ ašaringu veidu žvelgia Sopulingoji Dievo Motina, lydima neatsiejamo savo atributo – širdį pervėrusio kalavijo, primenančio Grabnyčių arba Kristaus Paaukojimo dieną kartojamus Evangelijoje pagal Luką užrašytus Simeono žodžius: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35).

Kita vertus, akiai ji labai neįprasta – pasipuošusi gausiai brangakmeniais padabinta karūna, su centre įtaisytu kriaušės formos perlu, aukso spindulių diadema ar aureole, seginti auskarus. „Abrodzo“ apačioje įrašas: Mater Dolorosa in Monte Calvario venerata. Terra Sancta („Sopulingoji Dievo Motina, garbinama Kalvarijos Kalne. Šventoji Žemė“). Saugodami autorines teises, žinią apie save „abrozde“ palikę ir jo leidėjai – Jeruzalės pranciškonai. Kitaip tariant, jau nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio laikų Šventojoje Žemėje tarnaujantys mažesnieji broliai, kurių Šventosios Žemės kustodija prižiūri svarbiausias krikščionių šventoves Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete.

Dievo Motiną „abrozde“ supa gausūs ir įvairūs širdies formos padėkos ženklai arba votai, kaspinai, jos rankų pirštai apmaustyti žiedais, kaklas apjuostas karoliais, atvaizdo kraštuose vazonuose žydi gėlės, o viršuje kabo raudonos draperijos. Tiesą sakant, pirmąsyk pamačius šį Dievo Motinos atvaizdą, Marija jame labiau priminė kokią spalvingą indų dievybę.

Dievo Motina — Jeruzalės Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas Laumių (Skuodo r.) Šv. vyskupo Stanislovo koplyčios altoriaus antrajame tarpsnyje. Wikipedia.org nuotrauka

Praėjusią savaitę šis kadaise į namus iš Dominikonų gatvės atkeliavęs ir ilgam laikui tarp knygų ir popierių atgulęs Švč. Mergelės Marijos atvaizdas vėl taip pat netikėtai išniro prieš akis. Savo pamėgtoje Ados Alejūtės tvarkomoje kraštotyrai skirtoje feisbuko paskyroje „Vieškeliu dundant“ skaičiau apie atkampiame Skuodo rajone esančias Laumes – nedidelį kaimą, įsikūrusį netoli didžiausio Lietuvos akmens ir šalia telkšančio to paties vardo – Laumių ežero.

Atradimas man buvo pačios Laumės. Sename šeimos nuotraukų albume tebeguli moters fotografija su įrašu reverse – „Laumės“. Kažkada bevartant albumą su Dieduku, šis trumpai tepasakė, kad toji moteris nuotraukoje – jo tėvo arba, žemaitiškai tariant – bočiaus Pranciškaus Taujenio sesuo. Dieduko teta. Ir štai tik po daugelio metų sužinojau, kad tas paslaptingas įrašas „Laumės“ – tai vietovės, į kurią toji Dieduko teta veikiausiai buvo nutekėjusi iš Mažeikių rajone esančių gimtųjų Pikelių, pavadinimas. Bet tuo Laumių paslaptys nesibaigė. Tarp Laumių ežero ir Laumių kaimo stūkso buvęs kuršių alkakalnis, vadinamas „Laumių kapeliais“, o jo viršūnėje – 1806 m. pastatyta medinė Laumių Šv. vyskupo Stanislovo koplyčia.

Internete atsivertus koplyčios interjero fotografiją, laukė dar vienas netikėtumas. Nuotraukoje matomame antrajame medinio kuklaus barokinių formų altorėlio, kurį puošia taip žemaitiškai „pretenzingai“ ant sienos nutapytos ir sunkiomis klostėmis žemyn krintančios raudonos draperijos, antrajame tarpsnyje kabo tas pats Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atvaizdas. Ta pati gausiai brangakmeniais nusagstyta karališka karūna su kriaušės formos perlu centre, žiedais apmaustyti pirštai, gausūs padėkos ženklai – votai, išdėstyti aplinkui. Anas iš Dominikonų gatvės atklydęs „oleodrukas“ ir Laumių altoriaus atvaizdas paskatino pasidomėti originalu ir jo istorija.

Dar XV amžiuje Romos Katalikų Bažnyčioje penktadienis prieš Verbas imtas minėti kaip Septynių Švč. Mergelės Marijos Sopulių penktadienis, kuriuo tarytum įžengiama į Didžiosios savaitės slėpinius.

Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikoje, tarp joje gerbiamų Kristaus Nukryžiavimo ir Palaidojimo vietų, t. y. dvyliktosios ir tryliktosios Via Crucis arba Via Dolorosa (Kryžiaus arba Kančios kelio) stočių („stacijų“), yra prisiglaudęs nedidelis Sopulingosios Dievo Motinos altorėlis, ženklinantis tryliktąją „staciją“ – „Kristus nuimamas nuo kryžiaus ir atiduodamas Motinai“. Pieta. Rytietiška ar bizantiška maniera dekoruotoje Šventojo Kapo bazilikoje – tai bene vienintelis Vakarų religinės dailės pavyzdys. Įstiklintoje juodo marmuro spintelėje saugomas Dievo Motinos, kuriame ji vaizduojama iki juosmens, atvaizdas į Šventąją Žemę XVIII a. pabaigoje atkeliavo iš Lisabonos, kaip Portugalijos karalienės Marijos I iš Bragansų dinastijos dovana Šventojo Kapo bazilikai.

Sopulingoji Mergelė Marija — Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios altorius Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikoje – Portugalijos karalienės Marijos I dovana, atsiųsta į Jeruzalę iš Lisabonos 1788 metais, kuriais karalienė palaidojo sūnų ir dukterį. Onesmallrose.com nuotrauka

Skausmo ir praradimų monarchės – pirmosios moters, sėdėjusios Portugalijos soste ir dėl savo religingumo pramintos Pamaldžiąja, gyvenime nestigo. Pamaldumu garsėjusi valdovė Lisabonoje fundavo ištaigingą Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką (ji dar vadinama Žvaigždės bazilika) ir seserų basųjų karmeličių vienuolyną kaip padėkos už gimusį ilgai lauktą Bragansų sosto paveldėtoją ženklą. Ši bazilika – viena pirmųjų Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai paskirtų šventovių pasaulyje (daugeliu atvejų klaidingai vadinama pirmąja Švč. Jėzaus Širdies šventove, nors iš tiesų Vilniuje vienuolių vizičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Rasų priemiestyje iškilo keliasdešimt metų anksčiau nei Lisabonoje, nors ir netapo tokia garsi kaip ši).

Deja, vos spėjusi palaidoti 1786 metais mirusį sutuoktinį, 1788-aisiais, dar prieš užbaigiant garsiąją baziliką, Marija I atsisveikino ir su ilgai lauktu sosto paveldėtoju – princas Juozapas mirė susirgęs raupais. Tais pačias metais ši liga pražudė Ispanijon nutekėjusią karalienės dukterį – Marijaną Viktoriją. Būtent 1788-aisiais, karalienei netekus dviejų atžalų, Jeruzalę ir pasiekė jos dovanota Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra.

1807 m. lapkritį karališkoji šeima, lydima 15 tūkstančių dvariškių, buvo priversta paskubomis palikti Europą ir ieškoti prieglobsčio didžiausioje ir svarbiausioje Portugalijos imperijos kolonijoje – Brazilijoje, nes į Lisaboną jau žengė pergalingai per senąjį žemyną žygiuojančio prancūzų imperatoriaus Napoleono pulkai.

Atlante karališkoji eskadrilė pateko į žiemą vandenyne siaučiančias audras, tačiau po kelis mėnesius trukusios pavojingos ir varginančios kelionės vis dėlto sugebėjo pasiekti Brazilijos krantus. Patirtų artimųjų netekčių ir kitų gyvenimo negandų palaužta monarchė, kamuojama paūmėjusio psichikos sutrikimo, mirė 1816 m. kovo 20 d. naująja Portugalijos imperijos sostine tapusiame Rio de Žaneire. Į tėvynę Marija I sugrįžo karste ir buvo palaidota savo pačios funduotoje Lisabonos Švč. Širdies bazilikoje, kuri virš senosios Portugalijos sostinės stogų kyla kaip padėkos Dievui už skausmo ir praradimų nestokojusį valdovės gyvenimą ženklas.

Portugalijos karalienė Marija I (1734 m. Lisabona–1816 m. Rio de Žaneiras), paaukojusi Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikai ir šiandien ten gerbiamą Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdą. Commons.wikimedia.org nuotrauka

Toks ženklas yra ir Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikai karalienės paaukota Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra, kurios atvaizdai kuklių Šventosios Žemės kustodijos mažesniųjų brolių spausdintų ir platintų „oleodrukų“, „abrozdėlių“ pavidalu pasklido po visą pasaulį, pasiekė ne tik Dominikonų gatvę Vilniuje, bet ir atokią Laumių koplytėlę paskutinėje krikščioniška tapusioje Europos žemėje – Žemaitijoje.

Dar XV amžiuje Romos Katalikų Bažnyčioje penktadienis prieš Verbas imtas minėti kaip Septynių Švč. Mergelės Marijos Sopulių penktadienis, kuriuo tarytum įžengiama į Didžiosios savaitės slėpinius. Nors vėliau šis minėjimas perkeltas į rugsėjo mėnesį (pagal galiojantį liturginį kalendorių privalomas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimas yra rugsėjo 15 d.), daugelyje šalių penktadienis prieš Verbas vis dar minimas kaip Septynių Dievo Motinos Sopulių penktadienis.

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kurioje ypač gerbiamas seniausias šioje šventovėje – Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atvaizdas, tądien tebėra švenčiami atlaidai. Šventojo Kapo bazilikoje, pagerbiant Dievo Motinos skausmą, prie Portugalijos karalienės Marijos I kadaise iš Lisabonos atsiųsto altoriaus tądien kasmet pradedamos lotynų apeigų krikščionių Didžiosios savaitės iškilmės.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.