2022 01 09

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jėzaus krikšto unikalumas

Gerardas Davidas, „Kristaus krikštas“ (fragmentas), 1505 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kai Nenusidėjusysis drauge su tėvynainiais, kurių širdis slėgė gimtosios nuodėmės padarinių naštos, artėjo prie Jordano upės krikštytis, niekas nenumanė, kad ši žydų eilė yra simboliškas visos žmonijos būsimosios Kristaus pergalės eisenos (žr. 2 Kor 2, 14) įvaizdis.

Nors mums atgaila – atsivertimo ir gyvenimo Evangelija pradžia (žr. Mk 1, 15; Apd 3, 19), bet Nekalčiausiajam nereikėjo jokio atgailos krikšto.

Jėzus ėjo su kitais krikštytis dėl to, kad, tapatinantis su tais, už kuriuos pralies savo Kraują, būtų sunaikintas „mirties geluonis – nuodėmė“ (1 Kor 15, 56) ir įvykdytas Atpirkimas. Šio tikslo siekis buvo esminis Jo atėjimo į žemę tikslas ir todėl, kol tai įvyks, Jo širdis liepsnojo troškimu priimti neišvengiamas kančias, būti nukryžiuotam ir prisikėlimu iš numirusių pašlovinti Dievo Tėvo valią, kurioje glūdi begalinė Jo meilė (beje, jokiam mąstančiam kūriniui iki galo nesuvokiama) ir savo Sūnui, ir mums. Jėzaus norą krikštytis mirties bei prisikėlimo krikštu liudijo prisipažinimas: Ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Jonas Krikštytojas pranašavo, jog Tas, kuris yra galingesnis už jį, krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Pasak šv. Jono Chrizostomo, krikštijimas Šventąja Dvasia reiškia „ir nuodėmių atleidimą, ir nuteisinimą, ir nušvitimą, ir išlaisvinimą, ir įsūnijimą, ir broliškumą, ir dalyvavimą paveldėjime, ir gausų Šventosios Dvasios išsiliejimą“. Tai – asmens dvasinis atgimimas naujam malonės gyvenimui.

Beje, dėl krikšto ugnimi būta įvairių nuomonių. Antai Bažnyčios tėvai Bazilijus Didysis ir Jonas Damaskietis minėtą ugnį siejo su pragaro kančiomis… O Jonas Chrizostomas krikšto ugnies metaforą suprato kaip į tikinčiojo gyvenimą „vis labiau besiskverbiančią malonės jėgą“. Tai – priimtiniausias aiškinimas, nes čia sąsajos su Šventosios Dvasios malonių „lietumi“ yra daugiau nei akivaizdžios…

Kai meldžiamės: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis ir uždek jose tikėjimo, vilties ir meilės ugnį“, sutinkame, kad Ji stipriau mumyse veiktų taip, kaip Ji nori, o ne kaip mums atrodo… Pasak Bažnyčios mokytojo šv. Kirilo Jeruzaliečio, „Šventoji Dvasia ateina kaip tikra globėja, atvira širdimi. Ji išties ateina gelbėti, gydyti, mokyti, perspėti, sustiprinti, paguosti, apšviesti protą. Ir taip Ji veikia pirmiausia Ją priimančią sielą, o paskui per ją – ir kitas“.

Nors žmogus, Dvasios apšviestas, net gali gėrėtis Dievo įstatymo teisumu (Rom 7, 22), nes jo protas, ypač per maldą, tampa nuolankesnis bei imlesnis dieviškoms tiesoms priimti, bet, kad asmuo galėtų tolydžio dorybėse „įsišaknyti“, neišvengs vidinės kūno ir sielos priešpriešos. Tada vyks nematoma dvasinė kova dėl ištikimybės mus iš mūsų pačių išlaisvinančiai Tiesai. Kai kartais kūno geiduliai sieks protą užvaldyti bergždžiais rafinuotos savikliovos pažadais, budrus protas tesako priešui – ne, ir, nuvijus pagundas šalin, tekyla širdis maldos sparnais ten, iš kur atėjo įsikūnijęs Gailestingumas…

Tik, Šventajai Dvasiai padedant ir pačiam tikinčiajam besistengiant, įvyks dvasinis lūžis, apie kurį rašė šv. Grigalius Nisietis: „Drumzliną ir pridergtą gyvenimą metęs žmogaus protas apvalomas Dvasios dvelksmo galia. Jis pasidaro vaiskus ir, susivienijęs su tikruoju ir aukščiausiuoju tyrumu, jį spinduliuoja, nes yra skaidrus, ir galiausiai pats tampa šviesa.“

Jėzui pasikrikštijus Jordane, atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia nusileido ant Jo. O iš dangaus prabilęs Tėvas bylojo apie nepaprastą gėrėjimąsi savo mylimuoju Sūnumi. Ši Epifanija – pasaulyje neturinti analogų Švč. Trejybės Asmenų bendrystė, vienijama absoliučios meilės. Dėl mūsų nuolatinio tikėjimo augimo ir besąlygiško atsidavimo Viešpačiui Jėzui anuomet apsireiškė trivienis Dievas. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant Kristaus, Jis buvo pateptas mesijinei veiklai, kurią lydėjo stebuklingi ženklai, liudijantys Jo dievišką pasiuntinybės didybę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau Jo beprecedentį didingumą liudija ir kryžiaus medis. Pasak vieno teologo, „paradoksalu, kad Dievo veido didingumas atsiskleidžia ant niekingo kryžiaus“. Didžioji paslaptis: Jėzus – Visatos Valdovas ir Jis yra Tas, kuris dėl mūsų tarsi atsisakė savo aukščiausio dieviškumo, nes „priimdamas tarno išvaizdą, apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Ačiū Dievui, kad šią istorinę dramą vainikavo Prisikėlusysis, kurio pasirodymai ne tik apaštalams, bet iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, patvirtino visų Jo skelbtų žodžių teisingumą, apie Jį pranašysčių išsipildymo tikrumą ir Jo nuolatinio buvimo su mumis svarbą.

Taigi, jei mes nesitaikstysime su nuodėme, tuomet mūsų dvasiniame gyvenime Dvasios ugnis nebus gesinama, sąžinės balsas nebus nutildytas, o širdis vis kils Aukštyn, nes, laikų pilnatvei atėjus, vėl atsivers Dangus ir iš ten ateis Didingiausiasis…