Jėzaus palaiminimai pagal vysk. R. Barroną

Šio sekmadienio Evangeliją (Mt 5, 1–12a) galėtume pavadinti „Suprask Jėzaus mokymą akimirksniu!“ Jėzaus palaiminimai, išsakyti Kalno pamoksle, neretai sukelia daugybę diskusijų ir prieštaravimų, kaip pavyzdžiui, „palaiminti liūdintys“. Net uoliausiam katalikui šis palaiminimas turėtų sudaryti nemenką iššūkį jį pritaikyti savo kasdienybėje.

Pasiremdamas JAV vyskupo Roberto Barrono knygoje „Katalikybė“ išsakytomis mintimis, siūlau pasigilinti į Jėzaus išsakytus palaiminimus, kurie yra tarsi raktas į visą Jėzaus mokymą.

„Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7)

Tai svarbiausias palaiminimas, nes gailestingumas, arba švelni užuojauta (Senojo Testamento žodis chesed), yra esmingiausias Dievo bruožas. Šv. Jonas tą pačią mintį perteikė Naujajame Testamente sakydamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Šv. Augustinas primena, kad savo prigimtimi mes linkstame į Dievą: „O Viešpatie, sukūrei mus sau, todėl nerami mūsų širdis, kol neatsiilsės tavyje.“ Jei tai tiesa, tuomet nė vienas dalykas, kuris mažesnis už Dievą, joks pakaitalas niekada negalės galutinai mūsų padaryti laimingų.

Kadangi Dievas yra mylintis gailestingumas, tik Jį „turėdami“ sugebėsime patys būti užjaučiantys ir gailestingi. Atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus perteikia šį nurodymą: „Gailestingieji patys patirs gailestingumą.“ Taip veikia dvasinio pasaulio dėsniai: kuo daugiau mumyse dieviškosios gyvybės, tuo daugiau jos gauname – tai ne kas kita kaip dovana, begalinė dovana.

„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8)

Šis palaiminimas sako, kad tapsime laimingi, kai nebūsime dviprasmiški svarbiausių dalykų atžvilgiu. Šventojo gyvenimas nėra monotoniškas, tikrai šventas žmogus sutvarko savo širdį taip, kad ji rūpintųsi įtikti vien Dievui, Beje, šis svarbiausias troškimas gali būti lydimas įvairiausių interesų, potraukių ir poelgių, tačiau nė vienas jų neturi nurungti svarbiausiojo.

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6)

Mums reikia daugelio dalykų – maisto, gėrimo, pastogės, garbės, finansinio saugumo ir t. t., tačiau koks esminis mūsų troškimas? Kas yra tas Alkis, pagal kurį galime spręsti apie alkstantįjį ir antrinius poreikius? Kitaip tariant, koks yra tavo galutinis rūpestis? Jei jis nesusijęs su Dievo valia ir tavo atžvilgiu puoselėjamu Jo tikslu – teisumu, būsi nelaimingas ir nepasieksi pilnatvės.

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9)

Būdamas Kūrėjas, Dievas yra ta Galia, kuri susieja visus kūrinius. Dievas yra telkianti, visą kūriniją vienijanti jėga. Todėl tas, kuris apsisprendžia savo gyvenimą iš esmės kreipti Dievo link, vadintinas ipso facto (pačiu faktu) – taikdariu, nes neabejotinai yra metafizinės energijos, pritraukiančios daiktus ir žmones, laidininkas. Vienas aiškiausiai regimų šventumo požymių ir yra šis sutaikančios galios spinduliavimas, sklindantis iš visų šventųjų. Štai kodėl būdami taikdariai tampame Dievo vaikais – laimingais žmonėmis.

„Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3)

Čia nėra romantizuojamas ekonominis skurdas ir nėra demonizuojamas turtas, o pateikiama neprisirišimo formulė. Galime perfrazuoti sakydami: „Palaiminti jūs, jei nesate prisirišę prie materialių dalykų, jei nesirūpinate vien tuo, kas gali būti nuperkama. Jei labiausiai rūpinatės Dievo Karalyste, jūs ne tik neprisirišite prie materialių dalykų, bet sugebėsite juos nepaprastai veiksmingai panaudoti Dievo tikslams.

„Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip blogiausios rūšies mazochizmas, tačiau pažvelkime giliau. Šią mintį galime suprasti ir taip: palaiminti, laimingi, jei nesate priklausomi nuo gerų jausmų. Malonūs pojūčiai – fiziniai, emociniai, psichologiniai – yra puiku, tačiau kaip baigtinis gėris jie gali lengvai suformuoti priklausomybę, tai įrodo psichotropinių vaistų, apsirijimo įpročio ir pornografijos paplitimas mūsų kultūroje. Antra vertus, šie Jėzaus žodžiai neturi nieko bendra su puritonizmu, jie sietini su neprisirišimu arba dvasine laisve. Nepriklausomas nuo juslinių malonumų asmuo gali nevaržomas vykdyti Dievo valią, net jei jam tenka psichologiškai ir fiziškai kentėti.

„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5)

Sunku būtų surasti buvusią ar esamą kultūrą, kuri būtų pabandžiusį šį palaiminimą įgyvendinti praktiškai! Romūs žmonės nepasiekia įtakingų postų. Tačiau ir čia Jėzus nebando teisti valdžios institucijų, bet rodo neprisirišimo kelią. Laimingi jūs, jei nelaikote galios baigtiniu gėriu. Istorija rodo, kiek daug žmonių tikėjo ir tiki, kad galia yra raktas į palaimą. Evangelijos pagal Matą gundymo epizode velnias vilioją Kristų trimis dalykais – kūnišku malonumu, puikybe, o galiausiai nuneša Jėzų į aukštą kalną ir parodo Jam visas pasaulio karalystes su jų didybe – ir visa tai pasiūlo Jėzui. Matas tarsi nori pasakyti, kad valdžios troškimui yra bene sunkiausia atsispirti. Tad jūs, romieji, galite tapti tikrosios Dievo galios laidininkais pasauliui.

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 10)

Dievas nesakė Savo vaikams, kad jie išvengs išmėginimų, bet pažadėjo jiems šį tą geresnio. Jis sako: „…būk saugus visas savo dienas!.. Gana tau Mano malonės, nes Mano galybė tampa tobula silpnume“ (Įst 33, 25; 2 Kor 12, 9). Jeigu jums teks ugnies išmėginimai, Jėzus bus šalia jūsų, kaip Jis buvo šalia trijų ištikimų jaunuolių Babilone. Tie, kurie myli savo Atpirkėją, džiaugsis kiekviena proga galėdami pasidalyti Jo pažeminimu ir paniekinimu. Meilė Viešpačiui padaro jų kančias už Jį malonias ir lengvas.

Žvelgiant į palaiminimus šia vyskupo R. Barrono pasiūlyta perspektyva, net ir liūdesys arba persekiojimo galimybė nebeatrodo tokia bauginanti – ar tokia, kurios privalomai reikėtų išvengti. Norisi kartu su apaštalu Pauliumi tarti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Visa galiu išgyventi su Jėzumi, kuris mus stiprina visose patirtyse – tiek gerose, tiek tose, kurios reikalauja kantrybės.