2020 09 12

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2020 09 12

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Jėzaus žodžiai, iš Vilniaus pasklidę po visą pasaulį

Prieš 85 metus, vieną naktį, kaip tikima, apsireiškęs Jėzus Kristus kukliai vienuolei padiktavo maldą, kuri bus vadinama Dievo Gailestingumo vainikėliu. Šiandien jį žino ir praktikuoja viso pasaulio katalikai. Kuo tai itin svarbu mums? Nes garsioji malda buvo perduota... Vilniuje. Vieta, kurioje viskas įvyko, išliko iki šių dienų. Ir ten kviečiami apsilankyti visi norintieji.

O tą padaryti (ir su Dievo Gailestingumo vainikėliu „susipažinti“ iš arčiau) yra puiki galimybė kaip tik šiuo metu – šiandien ir rytoj Vilniuje vyksta Dievo Gailestingumo šventė, kurią organizuoja Vilniaus piligrimų centras ir Dievo Gailestingumo šventovė. Renginių programą rasite čia.

Minėtoji kukli moteris, kuriai Viešpats perdavė garsiąją maldą, – tai šv. Faustina Kovalska, tuo metu gyvenusi vienuolyne, Antakalnyje. Medinis namelis ten tebestovi, jo adresas – V. Grybo g. 29a, Vilnius. Lankytojai priimami kiekvieną dieną nuo 10 iki 17 val. 15 valandą čia susirinkusieji kalba Dievo Gailestingumo vainikėlį.

Užsukusius žmones sutinka šio namelio darbuotojas Petras Mackela. Jis aprodo ekspoziciją ir pasakoja kvapą gniaužančią, gero serialo vertą vienuolės Faustinos istoriją.

Misijos pradžia

Tai nebuvo pirmas kartas, kai panelė Kovalska teigė regėjusi Jėzų.

Viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Štai 1924-aisiais, kai jai buvo 19 metų, Lodzėje, Venecijos parke, vieno vakarėlio metu Helena šokdama staiga mistiniu būdu pamatė Jėzų – visą kruviną, žaizdotą. Tada išgirdo Jo žodžius: „Kiek dar ilgai man teks laukti?..“ Mergina atsiprašė draugių, neva pasidarė bloga ir skauda galvą – ir dūmė lauk iš šokių. Įbėgusi į bažnyčią, puolė kryžiumi prieš altorių ir ėmė verkti. Vėl išgirdo Jėzų kalbant: „Ryt ryte važiuok į Varšuvą ir stok į vienuolyną.“

Ką daryti vargšei Helenai? Tapti vienuole ji norėjo jau seniai – bet tėvas neleido, esą ji privalo dirbti „normalų“ darbą, kad padėtų išlaikyti šeimą. Tačiau Viešpaties paliepimas pasirodė galingesnis, tad, perdavusi seseriai atsiprašymą tėvams, mergina traukiniu išvyksta į Varšuvą. Pirmąkart gyvenime. Atvykusi į miestą, ji pasimetė – nieko nepažįsta, nežino, ką daryti toliau. Tada vėl išgirdo Jėzų nurodant eiti į vieną bažnyčią. Ten užsukusi, mergina sutiko kunigą, kuriam pasisakė, jog nori tapti vienuole. Šis, nė kiek nenustebęs, Helenai perdavė pažįstamų žmonių, kuriems reikėjo namų darbininkės, adresą.

Petras Mackela. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Netikėtai gavusi darbą Varšuvoje, laisvu laiku Helena eidavo į skirtingus vienuolynus, prašydamasi įstoti. Niekur jos nepriėmė, kadangi mergina buvo neturtinga ir neišsilavinusi. Galiausiai, susitaupiusi nedidelį kraitį, Helena įstojo į Dievo Motinos gailestingumo vienuoliją, kur gavo vienuolinį Marijos Faustinos vardą.

Mistiniai Jėzaus apsilankymai niekur nedingo – šv. Faustina savo „Dienoraštyje“ aprašo daugybę tokių patirčių, kai Viešpats jai perduodavo vieną ar kitą žinią. Galbūt daugeliui mūsų tai gali skambėti kaip iš fantastikos srities – tad nenuostabu, jog ir anuo metu kitos vienuolės šv. Faustinos liudijimus laikė pramanais. Tiesa, tam buvo ir kita priežastis.

„Vienuolija tuo metu susidarė iš dviejų vadinamųjų chorų. Vienam chorui priklausė mokslus baigusios vienuolės, kurios rūpinosi auklėtinių ugdymu ir kitų vienuolių formavimu. Kitas buvo juodadarbių, neišsilavinusiųjų, choras, kuriam ir priklausė Faustina. Tais laikais tos vadinamosios „direktorės“ greičiausiai žiūrėjo iš aukšto į tas juodadarbes seseris. Nes „direktorės“ juk buvo išsilavinusios, o tai reiškė – arčiau Dievo“, – šypsosi P. Mackela.

Bet Dievas dažnai renkasi silpnus ir paprastus žmones. Paskaitykite Bibliją, jei netikite.

Pal. Mykolas Sopočko ir šv. Faustina Kovalska. Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

(Ne)tikėtas susitikimas

Viskas pasikeis, kai vienuolė Faustina Vilniuje sutiks kunigą Mykolą Sopočko. Susipažins jie mistinėmis aplinkybėmis.

1931 m. vasarį, gyvendama Plocko vienuolyne, vienuolė pirmąkart pamatė tokį Jėzų, kokį šiandien matome iš Gailestingojo Jėzaus paveikslo. P. Mackela pasakoja, kad Viešpats jai šitaip pasirodė ne šiaip sau: „Faustinai buvo pasakyta: Nutapyk mane tokį, kokį matai. Kai ji apie tai pasisakė per išpažintį kunigui, jis ją ramino: Tai tapyk Jėzų savo širdyje. Bet Jėzus jai pasakė: Aš jau esu tavo širdyje. Turi nutapyti mane ant drobės…  Faustina, būdama menko išsilavinimo, baigusi tik pradžios mokyklos tris klases, praktiškai negalėjo to padaryti. Ji vos mokėjo skaityti, rašyti ar skaičiuoti.“

Kai apie tokią užduotį Faustina pasipasakojo vienuolyno vyresniajai, ši ją smarkiai išbarė. Netgi trypdama kojomis šaukė: „Kaip tu drįsti apie tai galvoti – kad Jėzus gali kalbėtis su tokia menka siela kaip tu?!“ Ne ką švelniau reaguodavo ir kitos, labiau išsimokslinusios už Faustiną, vienuolės, kurių ji prašydavo nutapyti paveikslą – šios tik išjuokdavo ir pažemindavo seserį. Pabandė Faustina piešti ir pati, bet nieko gero nesigavo. Galiausiai, kaip pasakoja P. Mackela, ji kreipėsi į Jėzų, apgailestaudama, kad Jo norimo paveikslo nutapyti niekaip neįmanoma. Ir tada įvyko dar vienas stebuklas – vienas iš daugelio vienuolės gyvenime.

Mistinio regėjimo metu Jėzus Faustinai parodė iki tol nematytą bažnyčią ir joje tarnaujantį kunigą. 1933 m. Faustina laikinai atsikėlė į vienuolyną Vilniuje. Eidama išpažinties, ji netikėtai atpažino tą vaizdą, kurį jai Viešpats buvo apreiškęs: tai buvo buvo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, o tas pažadėtasis kunigas – Mykolas Sopočka, kurį Bažnyčia vėliau paskelbs palaimintuoju.

Gailestingojo Jėzaus paveikslo originalaus dydžio reprodukcija Šv. Faustinos namelyje Vilniuje. Atidengtas rožinės sienos fragmentas mena šv. Faustinos laikus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip savo atsiminimuose rašys kunigas, iš pradžių į vienuolę jis žiūrėjo nepatikliai. Per pačią pirmąją išpažintį jis buvo labai pavargęs: Faustina užsidegusi aiškina, kad jis yra paties Jėzaus pasiuntinys, kad būtina nutapyti paveikslą, o kunigas – snūduriuoja, ir tiek. Tačiau atkakli vienuolė tai pakartojo ir per kitas išpažintis, kol kun. M. Sopočka ne juokais išsigando: pala, ką? Ar tai sesutei viskas gerai?..

„Pasitaręs su vienuolyno vyresniąja, kunigas Faustinai paskyrė psichiatrinę ekspertizę. Rezultatas – viskas gerai, jokių psichinių nukrypimų. Kunigas tada vienuolės paprašė, kad ji viską, ką išgirsta iš Jėzaus, užrašytų. Ir savo tekstuose būtinai atskirtų, kur yra Viešpaties pasakyti žodžiai, o kur – Faustinos mintys. Tai, ką paskui perskaitė, kun. M. Sopočką labai nustebino. Būdamas profesorius, kunigas puikiai žinojo, kad ta paprasta vienuolė, dirbanti tik daržuose, pati negali kalbėti tokiomis aukštomis teologinėmis frazėmis. Tada jis suprato, kad per vienuolę veikia Šventoji Dvasia“, – sako P. Mackela.

Šitaip atsirado netikėtas „duetas“: kukli, paprasta, beveik beraštė vienuolė, teigianti, kad nuolat kalbasi su Jėzumi, – ir teologijos profesorius, išsilavinęs kunigas, patikėjęs, jog tai, ką sako vienuolė, yra tiesa. Kun. M. Sopočka taps Faustinos „dešiniąja ranka“ Dievo Gailestingumo misijoje, jis parūpins, kad išliktų vienuolės dienoraščiai, kad plistų Dievo Gailestingumo kultas – ir kad galų gale atsirastų garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Jį 1934 m. Vilniuje nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis.

Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai, kas įvyko Vilniuje

Daugiabučių apsuptyje medinis namelis atrodo keistokai ir jaukiai. Jį galime skirti į dvi dalis. Kairioji (žiūrint nuo gatvės) pastatyta 1845 m., tačiau buvo sudegusi ir dabar atstatyta visiškai naujai. Tuo metu dešinioji (kurioje gyveno sesuo Faustina), pastatyta 1875 m., – išsilaikiusi geriau. Išliko autentiškos krosnys, grindys, langai ir durys. Viename kambaryje atidengta rožinės spalvos sienos dalis, menanti šventosios vienuolės laikus. Pro to paties kambario langą matosi nedidelė obelis – vienintelė išlikusi iš vienuolyno sodo.

Petras Mackela pasakoja, kad dalis Dievo Motinos gailestingumo seserų iš Lenkijos čia atsikėlė 1909 m. Vienuolės čia įkūrė našlaičių merginų prieglaudą, jas mokė siūti, dirbti daržuose. Vienuolija turėjo siuvyklą ir kepyklą – kepdavo duoną, kurią parduodavo miestiečiams.

Daugelį metų čia stovėjo daugiau įvairių vienuolyno pastatų, tarp kurių buvo ir atskira koplyčia arčiau gatvės. O iki pat miško tęsėsi daržai. Sovietmečiu beveik viskas sugriauta, nes neįsipaišė į architektūrinius užmojus. Tačiau pagrindinis namelis išsaugotas – pasitarnavo kaip šalia įkurtų vaikų namų sandėlis. Paskui ten veikė nelegalus bendrabutis vaikų namų darbuotojoms, jos namelyje gyvendavo, laukdamos, kol valdžia paskirs butus. Šitaip istorinė vieta netikėtai išliko.

Svarbiausia vieta Šv. Faustinos namelyje: čia Jėzus vienuolei perdavė Dievo Gailestingumo vainikėlio maldą. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Namelio svečiams P. Mackela pirmiausia parodo svarbiausią vietą – kambarį, kurį prieš 85 metus į dvi dalis skyrė pakabinta paklodė. Kairėje pusėje buvo šv. Faustinos „celė“ su lova ir rašomuoju staleliu (šie daiktai iki mūsų dienų neišliko, tačiau vaizdą, kaip viskas turėjo atrodyti, galima pamatyti kitame kambaryje). Šiandien paklodės jau nėra, o kairiajame kambario kampe sudėtos šv. Faustinos bei pal. M. Sopočkos relikvijos, keletas asmeninių daiktų, nuotraukos bei Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcija.

Štai šitoje vietoje, kaip tikima, vienuolė patyrė daugybę Viešpaties apsireiškimų. Vienas svarbiausių įvyko 1935 m. naktį iš rugsėjo 13-osios į 14-ąją. Iš pradžių moteriai pasirodė kraupi vizija: Dievo siųstas angelas baudžia nusikaltusią žmoniją. Vaizdas esą buvo toks baisus, kad vienuolė išsigandusi atsitokėjo ir labai karštai meldėsi, kad toji bausmė būtų atitolinta, kol pasaulis atgailaus.

„Kaip rašoma „Dienoraštyje“, pamatęs besimeldžiančią Faustiną, angelas sustojo, nebežinodamas, kaip elgtis, – pasakoja P. Mackela, – ir tada „įsikišo“ Jėzus, padiktavęs Dievo Gailestingumo vainikėlį. Iš čia ta malda pasklido po visą pasaulį“. Vienuolė cituoja šiuos Jėzaus žodžius:

Tam, kas bent kartą sukalbės šį vainikėlį, bus suteikta malonė, nes mano gailestingumas beribis. Tie, kurie kalbės šį vainikėlį gyvenime, o ypač mirties valandą, bus apglėbti mano gailestingumo.

Jei šios maldos dar nežinojote – ją rasite čia. Kalbant trumpai, meldžiamasi rankose laikant rožinį, Dievo daug kartų prašant:

Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui.

„Ši malda paplito visame pasaulyje, nes Jėzus žadėjo, kad kiekvienas, kuris ja melsis, bus išgelbėtas. Jėzus tokį žmogų gins, užstos prieš Dievo teismą – ypač mirštančiuosius. Patariama vainikėlį kalbėti prie iškeliauti besiruošiančio žmogaus“, – sako P. Mackela.

Gailestingasis Jėzus gelbėjo nuo kulkų?

Kas vyko toliau? Rugsėjo 14-osios ryte užėjusi pasimelsti į koplyčią, sesuo Faustina sieloje išgirdo Jėzaus nurodymą, kad Dievo Gailestingumo vainikėlio malda turinti išeiti už vienuolyno sienų.

Tuo pasirūpins kun. M. Sopočka. Nuo 1937 m. tikintieji vainikėlį pradėjo melstis Šv. Mykolo bažnyčioje – ten jau kabėjo ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Drąsusis kunigas parapijiečiams kasdien kalbėdavo apie šį meno kūrinį, aiškindavo jo teologines prasmes, taip pat skelbė Faustinai perduotą Dievo Gailestingumo žinią. Taip pamažu šis kultas plito.

Šv. Faustinos relikvijorius ir Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcija. Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vėliau paveikslo kopijas sukūrė ir lenkų tapytojai – jos sklido po visą pasaulį. Įdomu tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu lenkų ir lietuvių kariai mažas paveikslo kopijas įsisiūdavo į rūbus – ir šitaip eidavo į frontą. Pasak mano pašnekovo, karą išgyvenę žmonės liudijo, kad juos išgelbėjo Gailestingasis Jėzus. Taigi, šis pamaldumas tuo metu jau buvo gyvas.

Akivaizdu, kad šv. Faustina įnešė naujų katalikiškojo tikėjimo formų. „Iki Faustinos Bažnyčioje ilgą laiką Dievo gailestingumas buvo užmirštas, – sako P. Mackela. – Būdavo labiau akcentuojamas Dievo teismas, o nekalbama apie Jo meilę ir atleidimą.“

Pasak Šv. Faustinos namelio darbuotojo, Gailestingumo žinia – tokia stipri, kad ir šiandien vainikėlį meldžiasi ir vienuolės gyvenimu domisi viso pasaulio katalikai: „Kasmet vedame statistiką. Iki koronaviruso, čia atvykdavo apie 12–13 tūkstančių žmonių per metus. Dauguma jų – iš Lenkijos, daug žmonių buvo apsilankę ir iš Filipinų, Singapūro, Kinijos, Jungtinių Valstijų, Brazilijos… Be to, yra populiarus Faustinos dienoraštis, išverstas į beveik visas pasaulio kalbas.“

Nuolatinė kova

Pašnekovas pasakoja, kad šiame namelyje sesei Faustinai Jėzus apsireiškė daugybę kartų – taip pat ir vienuolyno sode ar daržuose. Tiesa, vienuolė niekada neaprašė detalių, kaip konkrečiai Jėzus atrodė, ar buvo su barzda, kokie jo plaukų spalva, ir pan. Jai svarbiausia buvo pati esmė – perteikti Viešpaties žodžius. Net ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas neatspindi to, ką Faustina matė. Yra išlikusi istorija, kad vienuolė, pirmąkart pamačiusi nutapytą paveikslą, iš apmaudo apsiverkė – nes tikrovėje Jėzus buvo nepalyginamai gražesnis.

Dailininko Vaidoto Kvašio ekspozicija Šv. Faustinos namelyje, Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

P. Mackela sako, kad daugybė įvairių vizijų ir „apsireiškimų“ šventoji patyrė ir iš priešingos stovyklos – piktųjų dvasių pasaulio. Dievo Gailestingumo žinia joms baisiausiai nepatiko. Gyvendama Vilniuje, Faustina netgi krosnyje buvo sudeginusi pirmuosius du savo dienoraščio sąsiuvinius – tą padaryti jai liepė angelas. Tik paskui susivokė, kad tas angelas buvo su ragais.

„Kai per išpažintį ji apie tai prisipažino kun. M. Sopočkai, šis skyrė atgailą – vienuolė turinti rašyti toliau ir atkurti tai, kas buvo sudeginta. Dėl to šiandien galbūt tą dienoraštį skaityti yra sudėtinga, nes tekstas ne visada nuoseklus. Pavyzdžiui, Faustina, gyvendama Lenkijoje, staiga prisimena, kas buvo Vilniuje, ir be jokių skyrybos ženklų įterpia tuos prisiminimus. Žinoma, „Dienoraštis“ yra suredaguotas, kiek tik įmanoma. Bet labai svarbu skaityti paaiškinimus“, – sako P. Mackela.

Jis tęsia, kad panašių „melagingų naujienų“ ir netgi puolimų vienuolė patirdavo dažnai. Jis mane nuveda į dar vieną kambarį kuriame ant sienų eksponuojami dailininko Vaidoto Kvašio piešiniai – šv. Faustinos „Dienoraščio“ iliustracijos. Prieiname prie vieno iš piešinių ir skaitome ištrauką:

„Adoracijai pasibaigus mane apsupo daugybė juodų didelių šunų, kurie šokinėjo ir staugė, norėdami sudraskyti mane į gabalus. Suvokiau, kad tai ne šunys, o šėtonai. Vienas jų piktai prakalbo: ‚Už tai, kad šiąnakt iš mūsų atėmei tiek sielų, sudraskysime tave į gabalus. Atsakiau, kad jei tokia yra Dievo valia, tai draskykite mane į gabalus. Į tuos žodžius tie visi šėtonai kartu atsakė: ‚Bėkime, nes ji yra ne viena, o su ja yra Visagalis!‘“

Išlikusi krosnis, kurioje greičiausiai šv. Faustina sudegino pirmuosius savo dienoraščio sąsiuvinius. Šv. Faustinos namelis Vilniuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Ir katinas ant lovos šokinėdavo, – pasakoja P. Mackela. – Didžiulis katinas, kuris nuo spintelės mėtydavo daiktus. Kai Faustina padarė kryžiaus ženklą, katinas pradingo. Piktieji ją kankindavo, ir ypač puldavo už jos maldas dėl sielų skaistykloje. Faustina labai akcentavo, kad reikia melstis ir už sielas, esančias skaistykloje, joms padėti, ir ypač už mirštančiuosius. O Gailestingumo vainikėlis yra viena stipriausių priemonių pagelbėti išeinančiajam iš šio pasaulio.“

Pasak pašnekovo, šv. Faustina šiandien kiekvienam iš mūsų aktuali ne tik dėl perduotos Dievo Gailestingumo žinios, bet ir dėl jos pačios asmeninių savybių. Ji – puikus pavyzdys, kaip tikėti ir pasitikėti Dievu. „Mes dažnai to pritrūkstame. Kaip ir nuolankumo ir paklusnumo Dievo valiai. Jokios puikybės, susireikšminimo, į bloga atsakyti gerumu. Tai yra amžinos tiesos – bet per Faustiną jos tampa artimesnės žmogui. Per tą paprastą pavyzdį šias tiesas galime priimti lengviau, negu skaitydami Katekizme. Dėl to galime dėkoti Jėzui už seserį Faustiną“, – sako P. Mackela.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.