Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

„Jis garsina mūsų miestelį“. Apie Vladą Šlaitą

Eilėraščio rankraštis.
„Ukmergiškis dangus“. Vlado Šlaito eilėraščio faksimilė. „Tarp knygų“ žurnalo archyvo nuotrauka

Sigita Astikienė yra Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Šiais metais minime išeivijos poeto Vlado Šlaito 100-ąsias gimimo metines. Kilęs iš Žemaitkiemio miestelio Ukmergės rajone, savo kūryba jis visą gyvenimą akcentavo meilę Lietuvai ir gimtiesiems namams.

V. Šlaitas, gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, išleido dešimt poezijos rinkinių, pelnė ne vieną išeivijos literatūrinę premiją, kitų rašytojų pripažinimą. Deja, Lietuvoje jis gana ilgai buvo menkai žinomas, nors dauguma eilių buvo skirtos gimtajam kraštui, iš kurio atsineštos svarbiausios ir ryškiausios jo patirtys. O ir su Lietuva poetas niekada nenutraukė ryšių – laiškais bendravo su draugais, bendraminčiais, artimaisiais.

Praėjo daug laiko nuo tada, kai Vladas bėgiojo Žemaitkiemio pievomis, mokėsi Ukmergės gimnazijoje… Todėl įdomu, ar žmogus, gimęs prieš 100 metų, dar gyvas bendruomenės narių prisiminimuose, o gal jo atmintį palaiko tik įvairių organizacijų kuriamos ir puoselėjamos tradicijos? Tikėtina, kad kiekvienai bendruomenei svarbu ir įdomu žinoti apie žmones, galimai paklojusius jos tapatumo ir išskirtinumo pamatus, todėl straipsnyje bandoma pažvelgti į Žemaitkiemio miestelio gyventojų atmintį, susijusią su iš šios vietovės kilusiu V. Šlaitu, kurio 100-osios gimimo metinės minėtos šį rugsėjį.

Portretas.
Vladas Šlaitas 1951 m. rugpjūčio 9 d. Mančesteryje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bib­lio­tekoje, kuriai prieš penkiolika metų suteiktas poeto vardas, saugomi jo bendramokslio ukmergiškio Henriko Gintauto, Žemaitkiemyje mokytojavusios Šlaitų šeimos bičiulės Valerijos Aleknavičienės prisiminimai, Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Jolantos Baranauskaitės surinkti miestelio žmonių pasakojimai ir šiais metais Žemaitkiemio bib­lio­tekininkės Ramundos Misiūnienės bei šio straipsnio autorės surinkta medžiaga „Poetas Vladas Šlaitas ir jo gimtoji sodyba Žemaitkiemio miestelio gyventojų naratyvuose“. Užrašyti 24 žmonių, gimusių 1918–2009 metais, prisiminimai. Taip pat peržiūrėtos nuotraukos, leidiniai, straipsniai, daiktai, saugomi buvusioje Žemaitkiemio mokykloje ir poeto gimtojoje sodyboje, kurioje įrengtas jo atminimo kambarys.

Pabandykime bent iš dalies pažvelgti į žmonių pamąstymus apie poetą, kuriuose galima aptikti ir refleksijų apie save bei savo kraštą.

Knygos viršelis.Gyvenimas ir kūryba

Vladas Šlaitas gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu Kaziu buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Čia Stasys Šlaitas sutiko savo būsimą žmoną Antaniną, su kuria ir susilaukė sūnaus Vlado. Po metų Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitkiemyje. Baigęs pradžios mokyklą, Vladas 1932 m. įstojo į Ukmergės gimnaziją, kurioje mokydamasis parašė pirmuosius eilėraščius [4]. 1940 m., išlaikęs abitūros egzaminus ir baigęs mokytojų kursus, buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Pasibaigus mokslo metams, V. Šlaitas grįžo į Ukmergę ir dirbo savivaldybėje raštininku. 1943 m. buvo mobilizuotas į nacių kariuomenę, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, vėliau persikėlė į Škotiją, Angliją. Nuo 1964-ųjų ilgam apsistojo Londone. Dirbo fabrikuose, ligoninėje, vėliau – lietuviškoje „Nidos“ spaustuvėje. Poetas mirė 1995 m. Braitone (Pietų Anglija), palaidotas Londono šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje [2, 6].

Dar Ukmergės gimnazijoje pradėjęs rašyti eiles, V. Šlaitas nuolat kūrė ir emigracijoje. Jo poezija – kaip nuolatinė išpažintis – atvėrė svarbiausius poeto išgyvenimų ir patirčių momentus. Jo kūryba labai turtinga ne tik šeimos, gimtinės ir tėvynės ilgesio motyvų, bet ir ryškių mūsų kultūrinės praeities simbolių. Pasak literatūrologo Vainiaus Bako, V. Šlaito eilėraščiuose yra „<…> ir bendravimas su pačiu savimi, savosios kultūrinės tapatybės ieškojimas, sąmonė, kuri atgręžta į vidujybę ir permąsto pačią save, o kartu ir visus kultūros ženklus, kurie joje įsispaudę“ [1].

Vokietijoje V. Šlaito eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“, „Mintis“ ir kituose. Nuo 1947 m., jau gyvenant Anglijoje – daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų: „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“. Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt V. Šlaito poezijos rinkinių. Lietuvoje ilgą laiką buvo išleista tik viena poeto knygelė – „Be gimtojo medžio“ (1982).

Visi V. Šlaito kūrybos rinkiniai buvo recenzuojami egzodo spaudoje. Jo kūrybą vertino tokie savo srities žinovai kaip Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis, Algirdas Titus Antanaitis, Viktorija Skrupskelytė. Jau pats pirmasis rinkinys – „Žmogiškosios psalmės“ (1949) – buvo naujo vėjo gūsis lietuvių poezijoje. Tuomet V. Šlaitas pavadintas „urbanistinės poezijos kūrėju“ (tai lietuvių kūryboje buvo ganėtinai retas reiškinys). Antrasis poezijos rinkinys – „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959) – pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją, o paskutinis leidinys „Rudenio vynas“ (1991) – JAV lietuvių bendruomenės literatūros premiją [5]. 1997 m., jau po poeto mirties, Lietuvos rašytojų  sąjungos leidykla išleido visų V. Šlaito poezijos rinkinių ir dalies jo korespondencijos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“. Jos sudarytoja, poeto biografė, literatūrologė Indrė Žekevičiūtė yra rašiusi: „V. Šlaito poezija yra brandi, atsiliepianti į XX a. antrosios pusės poetinio mąstymo pokyčius. Ji reikalauja iš skaitytojo mokėjimo įsiklausyti į paprasta žodį.“ [5]

 Apie vaikystės ir jaunystės metus:

„Anas buvo kultūringesnis kaip mes visi…“

Ko gero, išsamiausių prisiminimų apie Vladą Šlaitą yra palikęs jo vaikystės draugas Henrikas Gintautas. Jis aprašė jųdviejų mokyklinių metų patirtis, įvairius jiems tekusius likimo išbandymus. H. Gintautas – ne žemaitkiemietis, o ukmergiškis, tačiau užsimezgusi tvirta ilgametė draugystė neleidžia praleisti šio žmogaus pasakojimų. H. Gintauto prisiminimuose chronologiškai išdėstytas ne tik V. Šlaito, bet ir jo artimųjų gyvenimas iki to laiko, kol draugams teko išsiskirti.

Ukmergės pradžios mokykloje Vladas ir Henrikas pradėjo mokytis 1929 m., o 1932-aisiais abu įstojo į Ukmergės valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. Štai kaip apie mokyklinius metus rašo H. Gintautas: 1935 m. rudenį mes jau penktokai. Iki tolei trumpai kirpti, per vasarą užsiauginome ilgesnius plaukus. Dabar turėjome teisę į šukuosenas, galėjome mokinių vakarėliuose šokti ne tik suktinį, klumpakojį, kadrilį ar polką, bet ir to laiko madingus šokius – tango, fokstrotą, sloufoksą, lėtąjį valsą. Pasijutome esą tikri vyrai.

Yra ir daugiau prisiminimų apie jaunuolių gyvenimą, pirmąsias meiles ir nusivylimus, laisvalaikio leidimą: Parengęs pamokas, vakarais Vladas mėgo „šlifuoti“ Kęstučio aikštės šaligatvius, žvalgydamasis į tą patį darančias merginas. Dar vokiečių okupacijos pradžioje tokios vaikštynės būdavo, o vėliau liovėsi ir nebeatsigavo nei sovietmečiu, nei atgavus nepriklausomybę.

H. Gintauto prisiminimuose aprašyti ir draugo literatūriniai pomėgiai, kūrybinio kelio pradžia: Pats, kaip jis sakė, eiles pradėjo „dėlioti“ šeštoje klasėje. Vėliau kelis eilėraščius išspausdino šalies moksleivių žurnalai. Dažnai savo kūrybos eiles deklamuodavo per mokinių vakarus. Tuo metu jo eilėraščiai buvo įprastos konstruktyvios poezinės formos, ritmiškai raiškūs, rimuoti <…>.

H. Gintauto prisiminimuose vyrauja dvi temos: kasdienybė su įvairiais buities atspalviais ir gyvenimo įvykiais bei draugo meniniai, literatūriniai gebėjimai ir pomėgiai, jau nuo pat mokyklos laikų rodę, kad V. Šlaitas linkęs į kūrybą. Vaikystės draugo prisiminimai liudija poeto žmogiškuosius nuopuolius, džiaugsmus ir vargus, nelengvą gyvenimą. Prisiminimai papildyti citatomis iš laiškų, kuriuos draugai rašė vienas kitam, kai V. Šlaitas mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje Tauragės apskrityje, o H. Gintautas studijavo Kaune. V. Šlaitui išvykus į Angliją, 1959–1986 m. jiedu susirašinėjo laiškais.

Apie poeto šeimą – motiną Antaniną Šlaitienę, tetą Anastaziją ir dėdę Igną Šlaitus – prisiminimų yra palikusi Žemaitkiemyje mokytojavusi Valerija Aleknavičienė. Su V. Šlaitu ji susipažino Ukmergės gimnazijoje: Gimnazijoje veikė literatų būrelis, kurį lankė mėgstantys knygą ir poeziją mokiniai. Prie tokių prisijungiau ir aš. Vyresnieji skaitydavo savo pirmuosius bandymus, kviesdavo jau ir poetus. Į literatų vakarėlį pakviestas buvo ir poetas Vladas Šlaitas. Tai jaunas, talentingas mokytojas. Jis greitai sužavėjo mus, paaugles. Į albumėlius rašėme jo eilėraščius, deklamuodavome vakarėliuose. Toks rimtas, santūrus ir liūdnokas mano atmintyje išliko poetas Vladas Šlaitas.

1950 m., baigusi gimnaziją ir Žemaitkiemyje pradėjusi dirbti mokytoja, Valerija susipažino ir su Šlaitų šeima. Vlado tėvas Stasys Šlaitas buvo miręs jau 1934 m., o motina gyveno su vyro giminaičiais. Galimai likusi nostalgija V. Šlaito kūrybai paskatino užmegzti draugystę su jo motina. V. Aleknavičienės prisiminimuose aprašytas sunkus ir liūdnas A. Šlaitienės gyvenimas – dėl nuolatinio ilgesio ir vienatvės prastėjo moters sveikata, retai kas beteikė džiaugsmo. Mokytojos prisiminimai – itin šilti, tekste jaučiama užuojauta ir susirūpinimas sudėtingo likimo šeima.

Užrašyti kitų kaimo žmonių pasakojimai daugiausia susiję su vaikystės ir jaunystės istorijomis, kuriose V. Šlaitas – linksmas, linkęs į įvairius nuotykius, mėgstantis pajuokauti jaunuolis. Ne vienas kaimo gyventojas prisiminė Šv. Velykų šventę: Velykų dieną buvo toks paprotys rist kiaušinius. Jis žmogelis [Vladas Šlaitas] buvo toks draugiškas, už mane jaunesnis biškiuką, gal porą metų, jis atsinešė tų kiaušinių iš Nastutės, iš mamos Antaninos ir jam nesisekė, o man sekėsi [kiaušinius rist]. Prarito jis tuos kiaušinius, nubėgo į namus. Galvojau, kad nebeateis, bet žiūriu, ateina vėl su kiaušiniais. Atsinešė tų kiaušinių, prarito ir tuos, susinervavo, kaip sviedė man kiaušinį. Aš jį vytis, anas – bėgt.

Miestelio žmonių prisiminimuose atsiskleidžia V. Šlaito – eilinio kaimo vaiko – paveikslas. Nors gyvenimas pokario metais buvo nelengvas, pateikėjai tada taip pat buvę vaikai, prisimena įvairiausius to meto žaidimus ir pramogas. Pasakojimuose apie jau vyresnį V. Šlaitą atsiranda palyginimų, minimas jau tada atsiskleidęs šiek tiek kitoks poeto elgesys: „anas buvo kultūringesnis kaip mes visi“, „skirtingas vaikas buvo“, „jis kultūringas buvo vyriokas, iškalbus…“ Sudėtinga pasakyti, ar tokie naratyvai išplaukia dėl to, kad žmonės jį jau vertino kaip kūrėją, tačiau ir bičiulis H. Gintautas viename iš Vlado Šlaito literatūrinės premijos teikimo renginių yra minėjęs, kad „Vladas Šlaitas buvo keistumų, kraštutinumų kupinas poetas – kartais to reikia, kad išsiskirtum iš kitų“ [3].

Drabužiai.
Vlado Šlaito gimtojoje sodyboje išsaugoti drabužiai, audiniai, namų apyvokos reikmenys. „Tarp knygų“ žurnalo archyvo nuotrauka

Šių dienų žemaitkiemiečių pasakojimai:

„Gyveno visai netoli mūsų, toje pačioje gatvėje…“

Šiandien poetą Žemaitkiemyje primena ir jo gyvenimą čia liudija atminties vietos, įtvirtinančios prisiminimus apie jį. Ryškiausia ir artimiausia vieta daugeliui žemaitkiemiečių – namas, kuriame gyveno Šlaitų šeima. Sodyba įsiterpusi tarp kitų namų, organiškai įsiliejanti į miestelio kraštovaizdį. Viduje įrengtas poeto atminimo kambarys, eksponuojami XX a. pirmąją pusę menantys čia gyvenusios šeimos daiktai. Šios vietos sutvarkymas, prikėlimas antram gyvenimui labai svarbus žmonių pasakojimuose: Tokie muziejukai yra labai svarbi mažų miestelių dalis. Tai yra dar viena vieta, kur šventadieniais galima nueiti, kad ir pasėdėti ant suoliuko, net ir neinant į vidų galima atverti langines ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Namelis vietos gyventojams yra tarsi praeitį ir dabartį siejanti gija, galimybė prisiliesti prie praėjusio tarpsnio būties ir buities, pajusti tada gyvenusių žmonių kasdienybę. Ne vienas jų ir pats yra prisidėjęs prie aplinkos tvarkymo, langinių dažymo, vidaus remonto ar kitų darbų. Vietiniai pažymi ir namelio, kaip turistinės vietos, svarbą, nes jis – patrauklus objektas pravažiuojantiems, skatina susidomėjimą miesteliu, didina jo žinomumą. Žemaitkiemio kapinėse yra ir Antaninos Šlaitienės bei Vlado Šlaito atminimui pastatytas antkapinis paminklas, ąžuolinis koplytstulpis prie namelio, parengta ekspozicija buvusioje Žemaitkiemio mokykloje, tačiau šių ženklų reikšmė žemaitkiemiečių pasakojimuose mažesnė.

Dauguma šių dienų žemaitkiemiečių asmeniškai nebepažinojo poeto, tik vienam kitam dar teko pabendrauti su jo šeima. Kadangi miestelyje vyksta poezijos skaitymai, teikiama Vlado Šlaito premija, organizuojami renginiai, natūralu, kad kaimo gyventojai daugiau ar mažiau yra susipažinę su poeto gyvenimo istorija. Domisi žmonės ir poeto kūryba: Nors poezija nėra labai populiari mano skaitymuose, bet Vladą Šlaitą žinau. Esu skaičiusi ir jo eilėraščių. Jie tikrai labai artimi paprastam žmogui, lengvai suprantami savo ilgesiu gimtajam kraštui, savo paprastais žodžiais.

Gyventojai sutaria, kad poetas yra svarbus garsinant jų miestelį. Anot pateikėjų, kiekvienam malonu žinoti, kad iš jo gimtinės yra kilęs garsus, žinomas žmogus, kad, ieškant informacijos apie Vladą Šlaitą, beveik visada galima ką nors sužinoti ir apie Žemaitkiemį. V. Šlaitas pritraukia besidominčiųjų miestelio kultūra bei istorija – o visa tai vietiniams kelia pasididžiavimo jausmą.

Kiekvienos bendruomenės vietos atmintis kuriama skirtingų kartų, ją perduodant, išlaikant, pasakojant istorijas kitiems. Tokių istorijų yra ir žemaitkiemiečių pasakojimuose: Mano manymu, svarbiausia yra tai, kad jo tėvelis yra iš šitų kraštų, jis [Vladas Šlaitas] pats čia augo, jis bendravo su vietiniais žmonėm, bendravo ir su mano giminėm – mano močiute, ir mama jį gerai pažinojo – ir tas yra svarbiausia. Kad tai mūsų krašto žmogus, žmogus, kuris iškeliavo iš čia ir sukūrė tokias eiles, kurios brangios visai Lietuvai. <…> Tai – mūsų poetas ir tiek. <…> Kai aš buvau vaikas, mano močiutė Šlaitaitė – man buvo gal kokių dešimt vienuolika metų – kai išėjo ta knyga „Be gimtojo medžio“ – ir, atsimenu, jinai atsivežė tą knygą ir man ją padovanojo. Sako, va, vaikeli, čia mūsų žmogaus eilės… Čia rašo apie Žemaitkiemį, tu paskaityk. Ir aš nuo to laiko tą knygutę turiu to pirmojo leidimo, kur man močiutė davė… Tą knygutę aš ir dabar namie turiu ir atsimenu ją ir jos žodžius…

Tokie pasakojimai ir asmeniniai išgyvenimai labai svarbūs ieškant savosios tapatybės, priskiriant save tam tikrai bendruomenei. Kiekvienam žmogui aktualu ieškoti tam tikrų sąsajų su praeitimi ir vyresniąja karta.

Vyresnieji žemaitkiemiečiai Šlaitų šeimą laiko „savais“ – gyvenusiais kaimynystėje, bendravusiais su jų tėvais ar seneliais, ėjusiais į tą pačią parduotuvę, bažnyčią, šventes. Mažose bendruomenėse apskritai gana ryškūs jos narių socialiniai santykiai ir tarpusavio ryšiai. O iš to, kad žmonės vėliau pasirenka toliau kurti tas istorijas, perduoti jas jaunimui, galima spręsti, jog siekiama tęstinumo.

* * *

Eilėraštis ir piešinys.
Vlado Šlaito eilėraštis neperiodiniame literatūros žurnale „Gintaras“. „Tarp knygų“ žurnalo archyvo nuotrauka

Artimą ir ilgalaikį ryšį su poetu V. Šlaitu ar jo artimaisiais palaikiusių žmonių prisiminimuose galima rasti svarbių šios šeimos gyvenimo detalių, prisiminimai emociškai jautrūs, subjektyvūs, pateikiama ir savitų interpretacijų. Žemaitkiemiečiai, kartu su V. Šlaitu leidę vaikystės dienas arba bendravę su jo šeima, išryškina atmintyje įstrigusias bendras to meto veiklas, poeto charakterio ir išvaizdos bruožus; šiuose prisiminimuose galima rasti ir žmonių gyvenimo, buities realijų.

Apie V. Šlaitą žino ir domisi jo kūryba, dalyvauja susijusiuose renginiuose daugelis Žemaitkiemio gyventojų. Vietos bendruomenė poeto atminimo sklaidos svarbą pabrėžia ne tik dėl to, kad taip garsinamas miestelis, bet ir dėl galimybės per Vlado Šlaito biografiją prisiliesti prie savo pačių šeimos istorijos. Miestelyje esančios V. Šlaito atminimo vietos labiausiai įgyja prasmę tada, kai yra nuolat prisimenamos, lankomos, atgyja žmonių prisiminimuose, pasakojimuose, švenčių, suburiančių bendruomenę, metu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Literatūra ir šaltiniai

1. Bakas, Vainius. Vlado Šlaito ribos patirtys: žvilgsnis į poeto biografijos ir kūrybos sluoksnius. Naujoji Romuva, 2016, Nr. 1, p. 49–61.

2. Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kodėl Šlaitas? In: Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Kazimieras Barėnas: gyvenimas ir kūryba: monografija. Šiauliai, 2005, p. 344–358.

3. Šantarienė, Vaidotė. Literatūrinė premija iškeliavo į Uteną / autorės nuotr. – Iliustr. Ukmergės žinios, 2011, gruod. 2, p. 3.

4. Žekevičiūtė, Indrė. Čeliabinskas–Žemaitkiemis–Ukmergė. In: Vlado Šlaito poezijos paralelės. Kaunas, 2002, p. 20–23.

5. Žekevičiūtė, Indrė. Neišgirstas poezijos princas. In: Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio. Vilnius, 1997, p. 5–26.

6. Žekevičiūtė, Indrė. Vladas Šlaitas. – Bibliogr.: 3 pavad. In: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 491–492.

V. Šlaito eilėraštis Vakarų Europoje ėjusiame neperiodiniame literatūros žurnale „Gintaras“.

Emigracijoje V. Šlaitas išleido dešimt poezijos rinkinių.

V. Šlaito eilėraščio faksimilė

Pirmoji Lietuvoje 1982 m. išspausdinta poeto knyga.

Prie V. Šlaito namo šiais metais paminėtas Žemaitkiemio bibliotekos jubiliejus. Sigitos Astikienės nuotr.

Rugsėjo 27 d., per poeto 100-tąjį gimtadienį, Šlaitų namą papuošė šimtmečio vainikas. Ramundos Misiūnienės nuotraukos

Gimtoje sodyboje įrengtame atminimo kambaryje eksponuojami išsaugoti drabužiai, namų apyvokos reikmenys.