Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 27

Vytautas Landsbergis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Jis ritosi

Profesorius Vytautas Landsbergis. Irmanto Gelūno / „BNS Foto“ nuotrauka

Jis ritosi jau paskutinę savo kelio atkarpą. Jis buvo skaidrus, visiškai perregimas būties kamuolys, kuris ritosi visai perregimu nebūties keliu. Niekas į nieką. Tačiau ritosi, tad kurį laiką buvo.

Kamuolys iš stiklo ar stebuklingo krištolo turėjo piešinių.

Jis buvo ištapytas jūromis, debesimis ir žemėmis – žemynais, o šiuose krutėjo kirbėjo galybė visokių padarėlių.

Juos buvo susapnavęs Dievas, o kas susapnavo Dievą, niekas nežinojo.

Nė jis pats.

Nežinomojo Dievo žaislui – stiklo kamuoliui – buvo lemta sudužti. Ar apie tai kas nors žinojo?

Perregimame Nieko kelyje visai nebuvo ko pasiklausti, bet pabaigos žinojimas kažkaip žinojo apie save. Jis šiaip taip reiškėsi per nieko iš esmės nenorinčius žinoti padarėlius. Besikremtančius. Kartais ir pasidžiaugiančius savo niekuo.

Jie turėjo vardą ir vardų, bet tai dabar nesvarbu.

Jeigu kas nors dar skaito, tai žinotina – čia tik sapnas Kačerginėje ir jo tąsa budimo pusiausapny.

Susigundyta užrašyti.

Be panikos.

Tokia buvo jų nyki, gana nyki pobūvio laimės savijauta.

Savisiauba. (Tai gelmėje.)

Savinaika. (Tikrovėje.)

Dar ne savivoka. Nors griebdavosi meilės.

Pamažėle brėško, beje, ir generalinė savivoka.

Tik niekas nežinojo, net pats didysis Nežinojimas, ar kamuoliui dar pakaks laiko.

Paskutinė atkarpa.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.