2021 01 04

Aldona Elena Šeduikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 1, 35–42 „Radome Mesiją!“

Aldona Elena Šeduikienė. Asmeninio archyvo nuotrauka/Bernardinai.lt

Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Aldona Šeduikienė, OFS

Pirmieji mokiniai

Apreiškimas mums aiškiai liudija, kad vien vandens krikšto negana, jį turi papildyti atgimimas iš Dvasios. Jėzaus žodžiai fariziejui Nikodemui gan kategoriški: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Tai gerai suprato ir pirmieji Jono Krikštytojo mokiniai Jonas ir Andriejus, nuolat iš savo mokytojo girdėdami apie ateisiantį aukštesnį už jį. Juos veda artesnio Dievo pažinimo troškimas, jie gyvena nuojauta, kad išvysią lauktąjį Mesiją. Pagaliau Krikštytojas nurodo į ateinantį prie Jordano upės Jėzų, ištardamas: „Štai Dievo Avinėlis!“ Ir jo mokiniai nuseka paskui tikrąjį Mokytoją.

Ar mes jaučiamės esą Kristaus mokiniai? Ar vadiname jį savo Mokytoju? Ar mokomės Jėzaus mokykloje? Į šiuos klausimus reikia atsakyti asmeniškai. O gal mokinystės terminas mums labiau primena tik vaikystės ir jaunystės metus? Gal net nesame dar susivokę, kuriame dvasinės kelionės tarpsnyje esame, ir nematome, jog užstrigome vaikiškose sampratose. „Nebūkite vaikai išmanymu…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pavyzdys su Nikodemu liudija, kad senyvas amžius nėra kliūtis naujai pradžiai, jog tokia pradžia netgi būtina. Gal mums lengviau nei apaštalams tada suvokti, nes žinome apie Sekminių įvykį ir turime Jėzaus paliktą pažadą: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti“ (Jn 14, 16–17). Tik asmeninis ryšys su Jėzumi – Dievo ir Žmogaus Sūnumi – Kristumi (Pateptuoju), gyvuoju Viešpačiu, mūsų Išganytoju ir Gelbėtoju, suteikia tikrumą, kad esame Kelyje. Jėzus ir Bažnyčia yra viena! Jis ją pagimdė Šventosios Dvasios galingu išliejimu per pirmas Sekmines. Ir nepaisant visų jos paklydimų per istoriją, nepaisant jos tarnų ir vaikų silpnumo bei nuodėmingumo, nepaisant iš žmogiško ir riboto supratimo kylančio netobulumo – savo giliausia esme ji yra skaisti ir šventa, nes Kristus joje pasiliko visiems laikams. Bažnyčią suprantame ne kaip instituciją, bet kaip žmonių, gyvųjų akmenų bendruomenę, kurios centre visada yra Kristus, tas amžinasis LOGOS, pradžia ir pabaiga.

O mes, Šventosios Dvasios vedami – amžini mokiniai, nes begalinio Dievo pažinimui nėra ribų. Ir ta kelionė, kuriai netrūksta kliūčių, iššūkių ir pavojų, vis dėlto dovanoja džiaugsmą, kuriam jau nieko netrūksta.