Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 01 03

Agnė Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jn 1, 1–18 „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“

Agnė Žemaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

[Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.]

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

[Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.

Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.]

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Kai nesi šviesa, bet rašai apie šviesą

Septynios dienos su šventraščiu, gvildenant. Todėl finaliniame komentare negaliu nepasičiupti eilutės Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Tai apie Joną Krikštytoją ir mane šią savaitę. Toks kitoks yra santykis su Žodžiu, kai jį tik skaitai arba girdi ir kai turi įsipareigojimą jį perleisti per save viešai. Kai pakeiti įprastą žvilgsnį į Dievo raštą – neatsiveria kiti vaizdai ar dar neregėti klodai – bet pasikeičia pats santykis į Jį. Nelieka pasyvumo, leidžiuosi jaukiama.

Tik perskaitykit teisingai – jaukiama, o ne jaukinama. Jaukintis tai raminti, susupti mielybėse ir siūbuoti saugume. Jo Žodis, kuriam leidi įeiti į save – nedaro nei vieno iš šių dalykų. Priešingai. Iš stepių atsliūkinęs vėjas, veriantis ir tiesus, toks esybės varovas – visose kertėse. Yra dvi galimybės: susigūžti, įtraukti galvą ir apsikamšyti angas, arba atverti rankas, išsitiesti ir atsiduoti. Spaudžiame antrą variantą ir atsiveria erdvė. Ir kas man pačiai buvo netikėta – atsiveria ne dangiškos aukštybės, o žmogiškos realybės. Tokios išprovokuotos, besišakojančios, besidangstančios. O vis tiek įvyksta atodanga. Ir net išgirstu aidą kito žmogaus atsišaukiant. Kad ir jam įvyko!

Kaip balansuoti kasdien tarp žemiškų ir dangiškų tekstų? Šiandieninis juk svaigiai neaprėptinas, o kur dar šalia vaikams skaitoma knyga, karantino erdvėje uždarytų penkių asmenų pokalbiai, telefonas, pilnas bankų, draudimų ir darbinių tekstų, besibrukantis medijų turinys, kas akimirką atsinaujinantis gautų žinučių srautas. Kokiu būdu apjungti šiuos du dėmenis, kad tarp jų neliktų tarpų?

Paprastai. Perskaitau dienos skaitinį, visa galva pasineriu ne į jį, bet į kasdienos realijas, dangiškas turinys išsinešioja per visus sluoksnius, tada bandau jį iš visur surankioti ir atrandu junginius. Nebeatsietinus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galvoje iš skaitinio aidi malonė po malonės, kasdienybė atsiliepia – karantino ir nežinomybės diena po karantino ir nežinomybės dienos. Iš skaitinio: visa per jį atsirado – kasdienybėj virinamės iki perdegimo, nes viską turime susikurti patys. Iš skaitinio šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė – o realybė – visus komentarus ir vaizdo meditacijas rengiu iš tikėjimo nakties. Tikriausiai žinote šį terminą. Kažkodėl dabar, o ne šviesos laiku gavau šį įsipareigojimą.

Matau šiuos junginius. Neturiu pretenzijos juos išrišti. Neaišku iki žemės graibymo. Bet matydama tuos dėmenis poroje, po kruopą įgaunu taip trūkstamo pasitikėjimo. Tuo, kuris buvo visa ko Pradžioje, sunėrė visą visatą ir sukūrė žmogų.

Sūnus Visatos valdovas ir sūnus, kuris laukia manęs: „Kada baigsi rašinukus?“ – abu vienodai realūs.