Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2020 12 31

Agnė Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 1, 1–18 „Žodis tapo kūnu“

Agnė Žemaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas  duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Apie žodžius ir Žodį

Pats sodrumas paskutinei metų dienai! 8 kartai skaitinyje – Dievas, 6 kartai – Šviesa, 5 kartai – Žodis. Taip ir vilioja įsisupti į iliuzinius mano tobulo Dievo pūko patalus.

Metų pabaiga, visi buvę įvykiai mindžikuoja atmintyje ir apmąstymų kaupas dar sutirština pompastiką. Viską turiu! Įskaitant, aišku, ir Dievą! Tad prie ko čia gražiame skaitinyje tas pakertantis Dievo niekas niekada nėra matęs. Na ir apsistojam čia, gerai? Tegul nukrinta visi didingi aksominiai raukiniai. Tas niekas niekada nėra – geras! Nes sulygina mus visus iki vienut vienužio.

Tai žodžių junginys – pleistras. Mano įtrūkimui, kuris nutiko šiais metais ir vis gilėjo. Apie ką? Apie tai, kad visi taptume lengvesni, jei nedėliotume žmonių į labiau turinčius Dievą ir mažiau. Net jei 8 kartus skaitinyje lūpomis, gomuriu, gyvenimu kažkas gali išgiedoti / išrepuoti žodį Dievas, o kitas 6 metus gyveno vien tik Jo Šviesoje ir 5 metus tarnavo, kad Jo Žodis skambėtų – net ir tuomet skaitydami šventraštį neturim teisės praleisti eilutės Dievo niekas niekada nėra matęs.

Apsidarom ir susivokiam – esame su visais, nesvarbu kiek bebūtume prisiskyrę „žinojimo apie Jį“ kreditų. Niekas niekada nėra vertesnis šioje srityje. Nes nežinome, koks kiekvieno audinys – kiek ten iš tiesų gijų, susijusių su dangiška realybe. Tai ką matome apie kitą – tik mūsų žvilgsnio rėmai. Tai ką „žinome“ apie Dievą – tik mūsų įvaizdžio apie Jį eskizai. Nebeičiau į žvalgybą su žmogumi, kuris serga tikėjimo pasisavinimu. Teisuoliškumo pandemijai reikalinga vakcina. Vertinimui galas. Kas daugiau, kas labiau, kas stipriau, kas mažiau, kas menkiau, kas silpniau. Kas toliau?

Toliau aš. Kai nusibraukiu savo „ypatingumą“ bet kame. Ir Jis. Kai Savimi, Šviesa, Žodžiu ir kito delnais gali prisiliesti tiesiai prie autentiškų mano grobų.