Jn 1, 19–28 „Po manęs ateis tas, kuris buvo pirmiau už mane“

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“
Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“
Jie ir vėl jį klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“
Jis atsakė: „Ne!“ –
„Tai gal tu pranašas?“
Jis atsakė: „Ne!“
Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!’, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?“
Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, o tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.
Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Jonas, mylimiausias šventasis

Tas, kuriam patikėta įsčiose šoktelėti atpažinus dar negimusį, žodžiu tyruose išrėkti, pakrikšyti ir savo nukirsta galva paliudyti Viešpatį – sako „Aš nesu“. Nei Mesijas, nei pranašas, nei reikšmingas artimasis. Galingas stotu, valia, gyvenimo būdu, tvirtumu ir unikalia savo užduotimi, sako: „Et, niekučiai. Aš tik balsas žiniai išpildyti“.

Koks laimingas nusireikšminęs šventasis! Ne tik todėl, kad jam viskas nuo pat įsčių aišku, ir net ne todėl, kad atlieka tai, kam yra pašauktas. Bet ir todėl, kad atlaiko išbandymą reikšme. Kas galėjo nutikti, jei galia būtų susukusi Jonui galvą?

Kaip dažnai, pajutusi pavydą dėl kito reikšmingesnės visuomeninės padėties, sau leidžiu jį jausti? Ot leidžiu. O galėčiau kaip Jonas sakyti „Aš nesu tas kitas”. Nesu ir tiek. Nukirsta.

Kaip nykiai maudžia, kai matau, kad atlieku visą sunkųjį darbą – išstumdau kelią dykumoje, ir turiu pasitraukti, nes ateis kitas, kurį visi regės. O galėčiau kaip Jonas, užkąsti skėrio ir atsitraukti: „Bet juk ir esu kelininkas!”.

Kaip suveržia galvą, kai viešai paklausta „tu ką, tikinti?“ turiu kažkodėl gintis, arba išsilankstyti nuo gręsiančio pikto klausiančiojo monologo, kai turėčiau, kaip Jonas, lakoniškai ir aiškiai atkirsti: „Gal ir tavo širdy stovi tas, kurio tu nepažįsti?“

Kaip suima gėda, kai tenka pripažinti, kad kažko nemoku kažkokioje srityje, kai galėčiau kaip Jonas, neprarasdama nei kruopos orumo atsakyti: „Nesu verta vesti mokymus, nes dar per mažai padariau šioje srityje“.

Kaip niežti voliotis su visais aktualiose ir populiariose temose, būriuotis pilnesnėse aikštėse, kai realiai labai ilgu savųjų ankštų takų ir nišinių reikmių. Kai galėčiau, kaip Jonas, prabilti tyruose ir suskambėti tikruoju savo balsu.

Kaip, Jonai, kaip išmokti to palaimingo nusigenėjimo? Likti tuo, kas esu, neprisiauginant madingų įvaizdžių, reikšmingų, bet man netinkančių vaidmenų, neprisilipdyti neišbaigtų kompetencijų ir nebegludinti pagal bendrą toną, diena iš dienos, savo balso?

Ir, svarbiausia, saikas arba tas laukinių bičių medus, kurį valgė Jonas. Kaip pasakyti: „Esu sotus, Dieve. Nebe tiek man jau visko ir reikia. Galiu pabūti ir dykumoj, gal drevėse rasiu saują medaus. Man visko pakanka, bile Tu esi“.