2022 01 05

Žodis tarp mūsų

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 1, 43–51 „Kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“

Unsplash.com nuotrauka

Išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.
Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.
Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“
Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“
Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.
O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“
Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“
Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu. Tu pamatysi didesnių dalykų“.
Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos komentaras

Viskas apsiverčia aukštyn kojomis! Vieną akimirką Natanaelis tykiai sėdi po figmedžiu, o kitą akimirką jis išpažįsta, kad Jėzus yra „Izraelio karalius“ (Jn 1, 49).

Kas įvyko? Pilypui papasakojus apie Jėzų, Natanaelis iš pradžių nesusidomėjo. „Argi gali būti kas nors gero iš Nazareto?“ – paklausė jis. Tačiau jis leidosi Pilypo atvedamas pas Jėzų. Vadinasi, šiek tiek buvo atviras. Natanaelio širdis suvirpo, kai jis išgirdo iš Jėzaus, kad Jis jį matė sėdintį po figmedžiu, dar prieš Pilypui jį pašaukiant. Sėdėti po medžiu, regis, toks paprastas dalykas. Tad kodėl šis mokytojas iš Nazareto atkreipė į tai dėmesį? Per susitikimą su Jėzumi Natanaelis kažkaip pajuto, kad Dievui rūpi net menkiausios jo gyvenimo smulkmenos.

Dievas nori, kad mes žinotume, jog Jis nė akimojį neišleidžia mūsų iš akių. Jis mato mus kasdienybės sūkuryje ir vis kreipiasi į mus. Kad ir ką darytume, Dievas visada yra pasirengęs palytėti mūsų širdis ir atverti mums akis. Esame tokie brangūs Jam, kad Jis niekada mūsų nepalieka!

Natanaelio širdis suvirpo ir jis nusikratė nepatiklumo. Jis panūdo sužinoti, ką Jėzus dar gali pasakyti. Tačiau ta valanda buvo skirta ne įgyti žinių ar gauti naujų įžvalgų. Jėzus pažadėjo Natanaeliui kai ką geresnio: kad jis matys „atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51). Taigi Jėzus ne tik atskleidė, kad Jam rūpi Natanaelis, bet ir atvėrė jam Dangaus slėpinius. Taigi Natanaeliui Jėzus byloja: žinoma, Dievas tave pažįsta ir myli, ir Tu Jį pažinsi.

Taigi iš šio Evangelijos skaitinio matome, kad Dievui rūpi suvirpinti mūsų širdis, kaip kad suvirpino širdį Natanaeliui. Šis skaitinys rodo, kad Dievas trokšta mums kalbėti ir parodyti savo meilę ir garbę. Tam tikra prasme visi sėdime po savo figmedžiais, o Dievas mus kviečia išlįsti iš po figmedžio šešėlio ir stoti Jo artumo švieson. Taigi priimkime Jo kvietimą ir leiskime Jam atverti mūsų akis.

Jėzau, sakau „taip“ Tavo kvietimui. Dėkoju Tau už pažadą, kad man parodysi save. Viešpatie, ateik ir parodyk man tai, kas išties svarbu.

„ŽODIS tarp mūsų“, 2013 sausis–vasaris