Jn 1, 43–51 „Tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“

Išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.

Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.

Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“

Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.

O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“

Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.

Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“

Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu. Tu pamatysi didesnių dalykų“.

Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaras

Jėzus sutiko Pilypą (Jn 1, 43).

Pilypas ir Natanaelis ieškojo vadovo, patarėjo, rabio – žmogaus, galinčio jiems padėti suprasti gyvenimo slėpinius. Štai kodėl jie sekė Jonu Krikštytoju. Kaip pamaldūs žydai darydavo visais amžiais, taip ir jie gilinosi į Šventąjį Raštą ir mėgo aptarinėti, ką gi reiškia senosios pranašystės. Kada Dievas įkursiąs savo Karalystę? Kaip Jis išvaduos savo išrinktąją tautą iš ją engiančių užkariautojų romėnų? Tikėtina, kad Natanaelis, sėdėdamas po figmedžiu, apie visa tai mąstė.

Tačiau šioje pastraipoje pirmasis „atradimas“ priklauso ne Pilypui ar Natanaeliui. Jis priklauso Jėzui. Jis eina į Galilėją, randa Pilypą ir sako jam: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Jėzus tikriausiai numanė, kad Pilypas neišturės nepasidalijęs šiuo atradimu su savo draugu Natanaeliu. Ir šis veikiausiai irgi paseks įkandin Jo. Natanaelis iš pradžių atrodė abejingas, bet jo abejingumas virto nuostaba Jėzui atskleidus, kad Jis jau pažįsta jį ir turi paruošęs jam didžių dalykų. Taigi Jėzus šių vyrų ieškojo, kad jie galėtų Jį surasti!

Visi mes vienaip ar kitaip esame ieškotojai. Stengiamės augti tikėjimu, geriau pažinti Jėzų, būti ištikimesni melsdamiesi ir tarnaudami. Visi ieškome Jėzaus.

Tad kaip nuostabu, kad Jis nesislapsto! Jis tave myli ir, tau dar net nepagalvojus Jo ieškoti, jau tavęs ieško. Netgi šią akimirką Jis tavęs ieško, kviesdamas ateiti ir pabūti su Juo. Tad kodėl tau neatsisėdus po figmedžiu ir nepabuvus ten valandėlės, kad Jėzus tave rastų? Gal tiesiog sukaupk mintis į šios dienos psalmės eilutę ar pasirink kokią nors eilutę iš kitų skaitinių. Galbūt kelis kartus pakartok Jėzaus vardą. Nesijaudink, kad tavo mintys šiek tiek klaidžioja. Tiesiog stenkis likti atviras.

Tai krikščioniškojo gyvenimo šerdis – paliauti slėptis. Leisti Jėzui mus surasti ir užkalbinti, tarti savo žodį mums. Natanaelis ilsėjosi, laukė, kontempliavo, kai Pilypas supažindino jį su Jėzumi. Toks tylus, įdėmus buvimas padėjo jam atverti širdį.

Jėzus ieško tavęs čia ir dabar. Nesislėpk! Būk tylus ir ramus, leiskis Jo atrandamas.

Jėzau, dėkoju, kad mane pirmas susiieškojai. Padėk man šiandien atpažinti Tavo balsą.

„ŽODIS tarp mūsų“ (2019 m. sausis–vasaris)