2021 04 26

Ses. Laura Rachelė CSJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jn 10, 1–10 „Aš – avių vartai“

Nuotraukoje sėdi (iš kairės į dešinę) joanitės sesuo Teresė, sesuo Laura Rachelė. Stovi (iš kairės į dešinę) sesuo Ieva Marija ir sesuo Daiva Marija. Šv. Jono seserų kongregacijos archyvo nuotrauka

Jėzus kalbėjo:
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Laura Rachelė CSJ

Šiandienos skaitiniai mums duoda keletą svarbių raktų vidiniam gyvenimui, kaip atpažinti Dievo veikimą mumyse ir kaip atsakingai atsiliepti. Pirmas raktas yra vartai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas“ (Jn 10, 1). Mūsų širdis turi „vartus“, kurie atskira tai, kas mumyse, nuo to, kas nori ateiti į širdį iš išorės. Labai svarbu turėti ir pažinti savo vidines ribas, ne vien tam, kad apsaugotum save nuo pikto, bet taip pat, kad galėtum laisvai ir atsakingai priimti kitą į savo intymumą. Kur ribų nėra, nėra nei apsaugos, nei intymumo. Taigi, Jėzus primena, kad širdis turi vartus ir kad reikia atpažinti savo santykiuose, kas ateina į širdį per vartus, t. y. gerbdami mūsų laisvę, o kas nori „įkopti pro kur kitur“, apeidami ir nepaisydami mūsų laisvės.

Pirmame palyginime Jėzus lygina save su Geruoju Ganytoju, kuris pagarbiai įeina į avių gardą. Tais laikais buvo labai gerai pažįstamas įvaizdis, nes kiekvienas miestelis turėjo vieną gardą, kuriame vienas sargas naktį saugojo visas avis. Išaušus rytui, kiekvienas piemuo ateidavo, sargui atkeliant vartus, ir pašaukdavo savo avis išeiti. Tikras Dievo tarnas ir pats Dievas nesibrauna į mūsų vidinę erdvę be mūsų leidimo, tai yra skaisčios meilės bruožas. Jis beldžiasi į duris, kaip parašyta Giesmių giesmės knygoje, ir laukia, kad „sargas“ (t. y. mūsų laisva sąžinė) atidarytų jam duris. Nors jis pergalingai žengia per visas mūsų nuodėmės kliūtis, ateidamas pas mus, jis sustoja prie mūsų širdies slenksčio ir nuolankiai beldžiasi: „Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas. Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius. „Įleisk mane, mano sesuo, mano meile, mano balande, mano tobuloji!“ (Gg 2 ir 5)

Matome taip pat kitą pagarbos ir atpažinimo raktą: Geras Ganytojas ne tik įeina per vartus, bet ir kviečia balsu, o ne prievarta. O jo balsas skamba kaip Nukryžiuotojo balsas, balsas to, kuris „laisvai už tave paguldo savo gyvybę“ (Jn 10, 18), tam „kad turėtum gyvenimą ir apsčiai jo turėtum (Jn 10, 10). Tai aiškiau matosi antrame palyginime, kur Jėzus vadina save Avių Vartais. Nes buvo ir kitoks avių gardas kalnuose, kur avys naktį buvo saugomos paprastame akmeniniame garde, o pats ganytojas, miegodamas prie įėjimo, kad saugotų avis, buvo kaip durys. Gerasis Ganytojas paguldė savo gyvybę prie mūsų sielos slenksčio, kad ją apgintų ir išgelbėtų. Taigi tai ne vien mūsų darbas – saugoti sielą ir širdį. Kartais mes nepakankamai matome, kur pavojus, ar neturime jėgų priešintis. Taip pat gali būti atvejis, kad matome pavojų ten, kur jo nėra, kaip pirmajame skaitinyje: „Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje“ (Apd 11, 8). Kartais mūsų širdies ir suvokimo ribos yra per siauros ir reikia, kad Dievo balsas mums tris kartus prabiltų: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“