Jn 11, 1–45 „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“

Anuo metu buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.

Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“

Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.

Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.

O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“

Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“

Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“

Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Eugenijus Puzynia SJ

Tarp septynių, Jono atpasakojamų, Jėzaus padarytų stebuklų, kuriuos jis vadina ženklais – Lozoriaus prikėlimas (11, 1-44) yra tarsi branduolys, jungiantis ir kartu reziumuojantis du Evangelijos etapus: Jėzaus pradžią ir viešą gyvenimą bei Jo ėjimą į mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Išties Lozoriaus – to, kurį Jėzus myli, prikėlimas yra ženklas būsimosios Dievo šlovės, kuri bus apreikšta paties Jėzaus gyvenime, o per Jį ir tuose, kurie tikėjimu Jį priims. Nors Lozoriaus prikėlimas ir negali prilygti paties Jėzaus prisikėlimui, jame jau galime įžvelgti esminę Gerosios Naujienos mintį – galingą Dievo pergalę prieš mirtį.

Dabar detaliau pažiūrėkime į kiekvieną šio pasakojimo dalyvį ir pabandykime atpažinti, kokia skirtinga gali būti žmogaus laikysena gyvenimo ir mirties slėpinio akivaizdoje – gal kuriame nors iš šių personažų atpažinsime save?

Pradėkime nuo paties Lozoriaus. Visame pasakojime jis neprataria nė žodžio, nieko nežinome nei apie jo ligą, nei kokia buvo jo mirties priežastis. Jėzus netgi kalba apie jo mirtį kaip apie tam tikros rūšies miegą (11, 11). Kad ir kaip būtų, Lozorius mirė ir buvo palaidotas. Po keturių dienų Jėzus atėjo jo prikelti, galingu balsu pašaukdamas vardu – „Lozoriau, išeik!“ (11, 43).

Čia galėtume paklausti: kokia jėga išplėšė Lozorių iš mirties nagų, kas pabudino jį iš mirtimi užliūliuojančio miego – ar draugystės ir meilės jėga, ar Jėzaus dieviško autoriteto galia? Pasakojimo tekstas, atrodo, mus labiau veda prie antrojo varianto. Lozorius išėjo iš kapo, bet dar kaip numirėlis (!) – apraišiotas, suvaržytas mirties aprišalais, uždengtu veidu, nematantis šviesos… Lozorius buvo prikeltas, bet vis dar lieka mirtingas. Jam reikia kitų pagalbos, kad galėtų laisvai eiti – eiti neatsigręždamas, susitaikęs su mirties praeitimi ir pasiruošęs naujam laisvės gyvenimui. Koks jis bus, tas naujas Lozoriaus gyvenimas? Ar ne toks kaip mūsų visų, mirtingųjų – su naujais iššūkiais ir atradimais, taip pat neišvengiamai ir su praradimais? O kiek iš mūsų gyvena taip, lyg jau būtų mirę – apraizgyti mirties paklodėmis, užliūliuoti mirties lopšinės? Ar negalėtume kiekvienas savyje atpažinti tą mūsų tikrovės dalį, kurią teisėtai galima būtų pavadinti Lozoriumi? Kas mus pašauks vardu, kas pabudins, kas prikels?

Dvi seserys – Morta ir Marija, kurias puikiai pažįstame iš Luko evangelijos pasakojimo (10, 38-41) – aktyvioji ir kontempliatyvioji. Jos ir šiame pasakojime atsiskleidžia skirtingai, nors abiejų rūpestis lygiai toks pat – „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (11, 21. 32). Šiuos žodžius ištarus, Marija ima verkti, o Morta, priešingai, liudija savo tikėjimą: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“ (11, 22).  Viena, sukniubusi Jėzui prie kojų, verkia ir neprašo nieko, tiesiog išlieja savo širdgėlą ir skausmą, kita, nors ir begalinio skausmo veriama, be ašarų, be šauksmo, be pagiežos priima brolio netektį visu savo tikėjimo radikalumu.

Kada reikia verkti, o kada tiesiog tikėti – štai klausimas, kurį galėtume kiekvienas sau užduoti. O gal galima verkiant tikėti ir tikint verkti – lygiai kaip būnant aktyviam kontempliuojant? Kurioje iš reakcijų save labiausiai atpažįstame? Ar nesame tie, kurie skausmo ar iššūkių akivaizdoje mėginame pabėgti minimalizuodami problemą arba užkietindami širdį? Morta ir Marija niekur nebėgo, tiesiog atėjo pas Jėzų tokios, kokios yra – su tikėjimu ir verksmu, bet tikros.

Galiausiai Jėzus, koks Jis atsiskleidžia šiame pasakojime? Kaip būdinga Jono evangelijai, – paslaptingas, prieštaringas? Kodėl delsė ateiti? Kaip suprasti Jo asmens paradoksą – susigraudinęs dėl mylimojo draugo mirties ir dėl mylimų draugių širdgėlos, užtikrintas savimi ir savo Tėvu, kad bus isšklausytas, dar net neįvykus stebuklui? Išties, kas Jis yra – iš vienos pusės ekstremaliai žmogiškas, iš kitos pusės – ekstremaliai dieviškas? Ką būtent apie Jėzaus gyvenimo slėpinį mums nori atskleisti evangelistas Jonas? Yra bemaž aišku, kad Jonas konstruoja šį pasakojimą iš asmeninės Prisikėlusiojo patirties – tos patirties, kurios mes dar nepatyrėme, nors ir tikėjimu jau slėpiningai ja gyvename.

Štai kodėl mums dar nesusiveda galai, štai kodėl mes liekame su nuolat atviru klausimu – kas tu esi? Ir šis klausimas nėra anaiptol retorinis! Jis gali ir turi būti atsakytas tik patirtimi – gyvenimo ir mirties patirtimi, tomis šimtų mūsų dvasinių mirčių ir naujų prisikėlimų patirtimis, kurios galiausiai mus atveda tikėjimo keliu į atsakymą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“.

Mielieji, eidami per šios dienos iššūkius, išgyvendami netikrumą dėl rytojaus, nebijokime ateiti prie Jėzaus kojų su viskuo, kas slegia mūsų širdis, nebijokime Jam išsakyti mūsų rūpesčius ir nerimą, remkimės ir vieni kitus remkime tikėjimu – tuo nematomu, bet tvirčiausiu mūsų gyvenimo ramsčiu, kuris mus visus vieną dieną atves į tikrą prisikėlimo patirtį, kurios jau dabar su viltimi ir ilgesiu laukiame. Amen.