Jn 11, 45–56 „Kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“

Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.

Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti.

Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais.

Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Antanas Saulaitis SJ

Pranašas Ezekielis spalvingais įvaizdžiais skelbia Dievo ryžtą suburti į vienybę beviltiškai išsklaidytus Dievo vaikus. Ne tik mokymu ar pavyzdžiu, bet pačiu savimi Jėzus – pačia Dievo Sandora – surenka ir teikia gyvybę visiems, kas jo klauso, kas Jėzų Kristų pripažįsta Viešpačiu.

Okupuotos tautos vyresnieji mato pavojų, kad romėnai galėtų įtarti kažkokį sujudimą ar net sukilimą, ir kokią kitą jėgą veikiančią, nei lig šiol stebimos jų nedidelėje visuomenėje. Nelabai gerai apskaičiavo, kokios galėtų būti pasekmės, kai Kristaus kryžius taps naujo sąjūdžio šūkiu ir ženklu, o Dievo Dvasia įkvėps gyvybę tautoms jungtis į pastangas suvienyti žmones, sutaikyti asmenis ir grupuotes. Sprendėjų pastangos nesulaikė okupanto ryžto naikinti, sumalti, palaužti.

Ramybės maldoje per Mišias prašome nekreipti dėmesio į nuodėmes, o į savo Bažnyčios tikėjimą, viltį ir meilę, ir jai, ir žmonijai suteikti ramybę bei vienybę. Mes ieškome bendrumo tarp kaimynų, draugijose, būreliuose, įstaigose, šalyje, tarp tautybių, kultūrų, valstybių, stengdamiesi į Dievo malonės glėbį suburti, ką galime, net visus Dievo vaikus.