2021 03 29

Kun. Gabrielius Satkauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 12, 1–11 „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai“

Marija Magdalena šluosto Jėzui kojas, Patepimo bazilika, Nazaretas. 123rf.com nuotrauka

Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

Nepaisant audros ir debesų, saulė niekados nenustoja švietusi. Kaip kad Dievas nemirtingas, taip ir mūsų viltis, mūsų tvirtumas, mūsų tikėjimas nemirtingi, jeigu esame drauge su Dievu. Bet mums iki šv. Velykų reikia dar užbaigti vieną labai svarbų darbą. Mūsų siela yra lyg vitražas. Kiekvienas iš mūsų buvome sukurti ypatingi ir gražūs. Bet tas vitražas laikui bėgant apdulkėja ar išsitepa ir tada nebegali per jį skverbtis saulės šviesa, nebematome tada savo sielos grožio. Tad šiandien per Didžiąją savaitę stenkimės galutinai nuvalyti savo sielą nuo to, kas trukdo Dievui šviesti per mus į pasaulį. Kas trukdo mums nešti viltį kitiems.

Šiandien regime nuostabų Marijos iš Betanijos pavyzdį. Pavyzdį mums kaip mes taip pat galėtume šviesti, nuvalyti savo širdis. Dėkingai į jį pažvelkime:

Ačiū tau, Marija iš Betanijos, už tavo didžiadvasiškumą! Ačiū už tavo pavyzdį, kad taip myli Jėzų. Ačiū už tai, kad suteiki Jam džiaugsmo prieš Jo kančią, kad išlieji ant Jo visus savo kvepalus, ne kelis lašus, bet viską. Ačiū, kad pripildai mūsų aplinką, kuri yra pilna nerimo ir baimės, kad ją pripildai savo meilės kvapu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ačiū už tavo pavyzdį, nes tau, kadaise buvusiai nusidėjėle, dabar yra daug atleista. Ir dėl to, kad tu labai dosniai pamilai Dievą, dabar esi apdovanota Dievo dar dosniau. Tas brangių nardo kvepalų indelis yra kaip tavo širdis: tu išliejai ne šlakelį savo meilės, bet visą savo širdį. Ačiū tau Marija iš Betanijos, kad mokai mus kaip reikia mylėti Jėzų Kristų.

Ačiū tau, kad nesileidai įbauginama Judo ar kieno kito ar minties apie tai, ką kiti pagalvos. Ačiū už tavo buvimą su Jėzumi per Jo paskutinę kančių savaitę. Kad nepabėgai nuo mūsų Viešpaties ir Jo nepalikai vieno, kaip kad daugelis. Ačiū už tavo drąsą, už ištikimybę!

Pamiršk Judo komentarą, Marija, nes jis prapuolė pragarmėn. Bet tavo meilės Dievui aromatas niekados neprapuls. Ir mokyk taip pat mus būti didžiais Jėzaus mylėtojais, kaip kad tu esi!