Jn 14, 1–6 „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!?’ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“.
Tomas jam sako:„Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“
Jėzus jam sako:„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Laura Rachelė SCJ

Jeigu Bažnyčia mums pateikia šią Evangelijos ištrauką Velykų laiku, tai reiškia, kad svarbu ją suvokti Prisikėlimo šviesoje, nepaisant to, kad Jėzaus žodžiai buvo ištarti kančios išvakarėse. Iš tikrųjų Kryžius ir Prisikėlimas yra vienas neatskiriamas slėpinys Kristaus ir mūsų pačių gyvenimuose. Giesmių giesmėje yra parašyta, kad „meilė stipri kaip mirtis“. Tai tiesa. Bet Dievo meilė yra net stipresnė už mirtį. Nuodėmės mirtinai sužeista Jėzaus meilė pasirodė mums kaip Prisikėlimas, tai buvo būtina, kad paragautų dėl mūsų ir su mumis nuodėmės pasekmes, t. y. mirtį.

Taigi svarbu, kai skaitome ar girdime šiuos žodžius, neatskirti to, ką Dievas sujungė. Klaidingai suprastume krikščionišką gyvenimą, jeigu sakytume sau: „Kryžius (ir vien kryžius) yra man kelias, tiesa, ir gyvenimas.“ Tarsi kančia būtų gyvenimo tiesa ir prasmė. Juk Jėzus nesako, „Atėjau, kad žmonės kentėtų, ir apsčiai kentėtų.“ Bet atvirkščiai: „Atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, ir apsčiai jo turėtų.“

Bet taip pat būtų klaidinga, galvoti, kad krikščionį visada lydi sėkmė. Jėzus kviečia suvokti, kad tikras krikščioniškas požiūris yra santykyje su Tėvu. Kryžiaus slėpinys – tai „einu jums paruošti vietą savo Tėvo namuose“. O prisikėlimas: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu.“ Tai jau labai daug, jeigu sutinkama „numirti“ už brolius ta meile, kurią juos apdovanojo Tėvas. Bet dar daugiau, jeigu sutinkama „prisikelti“ už brolius, nelikti mirties kertelėje, kai kito kaltės mus pribloškia.

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Taigi, Jėzus – Kelias pas Tėvą. Niekas nenueina pas Dievą kaip Tėvą kitaip negu per Sūnų, kuris mums duoda savo pasitikėjimo santykio su Tėvu vilties malonę. Jėzus taip pat yra Tiesa apie Tėvą: Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą (Jn 14, 7). Tikėjimo malone Jėzus duoda savo Tėvo pažinimą, ir tuo esame Jo draugais: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Pagaliau Jėzus yra Gyvenimo su Tėvu ir Tėve dovana, t. y. Dieviškos meilės malonė: „O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai [Prisikėlimo] dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 20.23)