Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 14, 27–31a „Duodu jums savo ramybę“

Žmogus verčia Biblijos puslapį
Unsplash. com nuotrauka

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš iškeliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.
Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinio komentaras

Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <…> nes Tėvas už mane aukštesnis (Jn 14, 27–28).

Atrodo, kad mokiniai tikrai turėjo dėl ko jaustis prislėgti. Jėzus jiems pasakė, kad Jis juos paliekąs ir kad šio pasaulio kunigaikštis siautėja. Bet Jėzus norėjo juos ne prislėgti, o suraminti. Jis stengėsi, kad mokiniai suprastų, kad Jo išėjimas iš tikrųjų atneš jiems ramybę. Jėzus, sėdįs Tėvo dešinėje, galės lieti savo Dvasią į mokinių širdis. Ir Dvasia galės juos iki pašaknių įtikinti, kad Dievas juos myli ir turi nuostabių jiems skirtų sumanymų. Tad nerimaujančios širdys turėjo nurimti.

Ko reikia, kad pažintume Tėvą, kaip mokiniai Jį pažino? Kaip galime patirti Jėzaus pažadėtąją ramybę? Per galingą maldą. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad malda turėtų sužadinti mūsų „mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus“ (KBK 2708). Sutelkę Dievo duotus gebėjimus galime giliau suvokti tikėjimo tiesas ir labiau jomis gyventi. Malda tampa veiksminga, kai prašome Šventąją Dvasią pakylėti mūsų prigimtinę vaizduotę ir suteikti mums dvasinę įžvalgą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šv. Ignacas Lojola dažnai pasitelkdavo vaizduotę apmąstydamas Evangelijas maldoje. Jis įsivaizduodavo skaitomo pasakojimo aplinkybes, vietą ir laiką, kur jis vyko, mėgindavo toje scenoje įsivaizduoti ir save, klausti Jėzaus apie tai, ką jis mato. Ignacas ypač mėgo įsivaizduoti save valgantį Paskutinę vakarienę, klausantį Kalno pamokslo, netgi stovintį Kalvarijoje ir regintį Jėzų, atiduodantį savo gyvybę už mus.

Pamėgink tai pats. Šiandien melsdamasis įsivaizduok vieną iš Ignaco pamėgtųjų vaizdų. Ką Jėzus sako ir daro? Kokia Jo veido išraiška? Kaip skamba Jo balsas? Įsivaizduok, kad Jėzus kalbėdamas žvelgia tiesiai į tave. Kokią žinią Jis tau nori perduoti? Kaip gali geriausiai atsiliepti? Įstabu, kad gali patirti tokią didelę ramybę. Jėzus iš tikrųjų nutildo neramias mūsų širdis, kaip kad nuramino mokinius per Paskutinę vakarienę.

Tėve, noriu Tave labiau pažinti! Parodyk man savo didybę, meilę ir rūpinimąsi manimi. O kad suvokčiau, jog Tu pašalini mano nerimą bei baimę ir suteiki man ramybę.

„ŽODIS tarp mūsų“ 2018 m. gegužė–birželis