Jn 15, 1–8 „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.

Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Nerijus Pipiras

Ką reiškia būti vynmedžio šakele? Vieniems šis klausimas atrodys provokuojantis, skatinantis pamąstyti, pasitempti. Kiti galbūt į jį nekreips dėmesio. Visgi tai paskata pamąstyti, kiek daug mes esame priklausomi nuo Viešpaties.

Nors bandome kurti gerovę, tačiau dažnai nieko nepavyksta, dažnai mūsų troškimai ir idėjos lieka sausi ir trapūs. Tuo tarpu, kaip šakelė priklauso medžio, taip ir žmogus nuo Dievo malonės. Šios tiesos neturi pamiršti Senasis Žemynas.

Šiandieną, kai minime šventąją Brigitą, kiekvienam yra puiki proga žvilgtelti į save: ar Kristus teka mano gyslomis, maža to, ar Jis yra mano deguonis, kuriuo turiu kvėpuoti? O gal esu pasirinkęs patogesnių, tačiau be galo subtiliai pavojingų pakaitalų, kurie mano gyvenimą po truputėlį – nejučia verčia simuliakrų karalyste?

Nuo Viešpaties atsiskyrę, nors kartais atrodo, jog veikiame, tačiau nieko realaus negalime nuveikti. Taigi šiandien viską atiduokime Viešpačiui. Te Jis, būdamas tikruoju vynmedžiu, suteikia būties prasmę mums. Nepamiršime būti šakelėmis – nepamirškime tiesiog savęs – kas esame ir kas turime būti.