2021 05 18

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 17, 1–11a „Tėve, pašlovink savo Sūnų“

Ramūnas Mizgiris OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:
„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.
Aš tave pašlovinsiu žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.
Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.
Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje… Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Akių pakėlimas į dangų ir kreipinys Tėve – būdingas Jėzaus elgesys maldoje (Jn 11, 41; Lk 11, 2). Jėzus kalbėjo aramėjiškai, bendrine to meto izraelitų kalba. Aramėjiškas žodis aba buvo įprastas vartoti šeimoje, vaikams kreipiantis į tėvą.

Jėzus savo pavyzdžiu perkelia šį žodį į asmeninę ir bendruomeninę maldos praktiką, parodydamas, kad santykis su Dievu yra nuoširdus ir tiesioginis bei grindžiamas abipusiu pasitikėjimu (Mk 14, 36; Mt 6, 9–13).

Iki galo suvokdama šią naują tikrovę, pirminė krikščionių Bendrija jaučia poreikį pagilinti šio žodžio turinį. Apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“ (Rom 8, 14–15);

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6–7).

Šiuose tekstuose apie Dievą nėra baimę keliančio momento; Dievas yra „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3). Mes galime Dievo šauktis: „Aba!“, nes jį mums apreiškė žmogumi tapęs jo Sūnus, o jo Dvasia leidžia mums jį pažinti.