Jn 17, 20–26 „Kad jie pasiektų tobulą vienybę“

Evangelijos komentaro autorė – Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Ši Evangelijos ištrauka yra Kristaus – Aukščiausiojo kunigo – malda. Kunigo, kuris yra ne susidomėjęs savo aukomis ar to meto kunigams būdingais ritualais, o kuris kreipia dėmesį į esmę – vardan ko Jis atėjo į žemę. Evangelistas Jonas ne veltui šią maldą yra įdėjęs prieš pat Jėzaus kančios istoriją. Tai atrodo kaip testamentinė kalba apaštalams, kaip Jėzaus giliausių širdies troškimų kulminacija, kurioje ne kartą pasikartoja vienybės tema – kokia ji buvo tarp Tėvo ir Sūnaus, kad dabar liktų tarp Jo ir mokinių. Ir dar daugiau – ne tik tarp mokinių, bet ir jų sekėjų, „kurie per jų žodį mane įtikės“. Čia matoma akivaizdi apaštalų misija – skelbti pasauliui Dievo Žodį, kad pasaulis įtikėtų ir per tai būtų pasiekta visų vienybė. Juk tokia pačia mintimi baigiasi ir Evangelija pagal Matą: „Tad eikite ir padarykite mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mt 28, 19).

Jėzaus vienybės troškimas reiškia, kad mokiniai, sudarantys pirmąją bendruomenę, yra pašaukti transcendentiniu būdu pranokti laiką ir vietą. Tėvo ir Sūnaus bendryste – „kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“, kviečiami dalintis ir mokiniai: „Tegul ir jie bus viena mumyse.“ Mokinių priklausymas nematomai dieviškajai bendrystei turi per tikėjimą ir meilę matomu būdu pasirodyti istorijos paženklintai bendruomenei, tapusiai Bažnyčia. Kai Bažnyčia stipriai ir energingai išreiškia tikėjimą ir meilę, Ji tampa Tėvo ir Sūnaus tarpusavio vienybės liudytoja. Juk iš tiesų kadaise krikščionims nereikėjo deklaruoti savo tikėjimo ar prisistatyti esant tikinčiuoju – tai buvo matoma iš jo šviečiančio veido ir meilės tarnystės… Tokia Bažnyčios vienybė ir yra netikinčiam pasauliui pranašiška liudytoja, kviečianti tikėti tikruoju Kristaus išlaisvinimu.

Dėl Tėvo ir Sūnaus tarpusavio šlovės mainų Jėzus savo iš Tėvo gautą šlovę perduoda ir mokiniams. Šis tarsi pranašiškas antgamtiškas matymas, nepaisant žmogiškojo skirtingumo, ypač akivaizdaus tarp pirmųjų apaštalų, turėtų ir mums šiandien būti tarpusavio vienybės įkvėpimu. Galutinis to tikslas ir siekis – Jėzaus „noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“. Iš Jėzaus troškimo, kad ir mokiniai būtų pašlovinti, kyla žinia, kad žmonijos dalyvavimas šioje dieviškojoje bendrystėje yra iš Tėvo kylančio plano išgelbėti pasaulį tikslas. Dėl jo Jėzus prisiima pasaulio nuodėmę ir veda žmones kaip Dievo vaikus pas Tėvą, kad taptų jų bendrystės dalininkais.

Kadangi „Dievo niekas niekuomet nėra matęs“ ir „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Katalikų Bažnyčios katekizmas tai paaiškina kiek išsamiau: „Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“: ‘Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu […], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.’“  

To ir reikia mūsų gyvenimo pilnatvei, mūsų vilčiai, mūsų gyvenimo tikslui.