2021 07 22

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 20, 1–2. 11–18 „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija!“
Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Ir skaudi, ir džiaugsminga ši Evangelijos vieta. Marija rauda savo Mokytojo. Nepaprasto žmogaus, kuris buvo jos gyvenimo šviesa, prasmė ir kelrodis. Jos širdis plyšta pusiau: dar dingo ir jo kūnas.

O Viešpats ateina pas ją asmeniškai – nuraminti, paguosti, padrąsinti ir vėl nurodyti kryptį: eik pas brolius!

Marija mus moka eiti ieškoti Viešpaties, kol dar neišaušo. Nėra tokio žmogaus, kurio per gyvenimą nesuspaustų tamsybės, nuodėmės, ligos, išdavystės, kančios. Tai būtina pilnos žmogiškos patirties dalis. Dievas leidžia tamsybes, nes tai yra natūrali nuodėmės pasekmė, nebūtinai asmeninės, tiesiog esančio žemėjo blogio pasekmė konkrečiame gyvenime.

Leidžia, nes yra išeitis – Prisikėlimas. Jei turim nors lašą tikėjimo, galime kaip Marija kreiptis į Viešpatį ir sakyti, kad jis ateis. Ateis ne toks, kokio mes tikimės, bet viską pakeis iš pagrindų: „Ašaros gali lūkuriuoti per naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ Ps 30, 6b.

Retai begirdžiu, kad tikintieji būtų mokomi dienos paaukojimo maldos, tikėjimo, vilties, meilės aktų. Šie dalykai ir reiškia „išeiti naktį“, tada, kai nėra jokios prošvaistės mūsų tamsybėse, galime naudoti šią maldos galią, sakyti: „priimu, Viešpatie, viską, ką duodi, ir atiduodu viską, ką pasiimi, nes aš tikiu, kad tu žinai kaip geriausia. Pasitikiu Tavim, Viešpatie, viliuosi Tavo pagalba, myliu Tave, mano Dieve!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai yra tikėjimo kova, kai regisi, kad Dievas apleido, kad jo nematyti, kai nėra viduje jokios meilės, aš galiu valingai kartoti: myliu Tave, trokštu mylėti vis labiau! Suteik man pagalbą. Taip paprastai. Ir dalykai ima vykti, kai kovoju naktį, išaušta prisikėlimo rytas.

Patyrus dvasinį sudužimą neišvengiamai atrandame, kad Viešpats nėra toks, kokį įsivaizdavome – jis yra žymiai didesnis, galingesnis ir stipresnis. Jis gali nugalėti visokias tamsybes, net mirtį! Eikime su Marija pasakyti apie Mokytoją visiems broliams!