Jn 20, 1–2. 11–18 „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.

Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.

Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“

Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.

O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“

Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.

Jėzus jai sako: „Marija!“

Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).

Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.

Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Nerijus Pipiras

Pirmoji savaitės diena. Šabas baigėsi. Marija Magdalietė bėga prie kapo. Kiti evangelistai pasakoja, kad bėga kartu ir kitos moterys. Tačiau evangelistui Jonui, ko gero, ne taip svarbu. Prie kapo bėga toji, kuri ilgą laiką buvo nusidėjėlė, atstumtoji. Toji, iš kurios Jėzus buvo išvaręs ne vieną demoną. Ji nori aplankyti kapą. Ji nori atlikti paskutinius patarnavimus mirusiam Jėzui…

Koks nuostabus netikėtumas – akmuo nuristas, o kapo viduje Jėzaus nėra. Natūralu, kad Marija Magdalietė tą akimirką ypatingai išgyvena kryžkelės momentą, kurį, ko gero, yra išgyvenę, ar šiuo metu išgyvena daugybė žmonių: kur yra Viešpats, kur Jis dingo kartu su visa gyvenimo perspektyva. Marijos Magdalietės ašaros prie kapo angos – ašaros kiekvieno, ieškančio Dievo, ieškančio Prisikėlusiojo, ieškančio tikro gyvenimo ir tikros prasmės, žmogaus ašaros. Viešpats moka prakalbinti, viešpats moka prisiglausti. Tereikia tik nepamiršti to švento troškimo būti su Viešpačiu.

Marija Magdalietė visa tai išsako labai paprastai – prašydama leisti pasiimti kūną. Leisti pasiimti prisiminimus ir gyventi bent jau jais. Ji atpažįsta Viešpatį tuomet, kai Jis kreipiasi į ją vardu: visa tai, kas buvo, visa tai, kuo viltasi ir tikėta, dėl ko eita paskui Jėzų, tampa dabartimi.

Iš tiesų tai yra perkeičianti perspektyva, apie kurią nuolat reikia kalbėti, nuolat reikia liudyti. Todėl Marija Magdalietė nestovi vietoje. Ji bėga, trokšdama tuo, kas nutiko jai, pasidalinti su mokiniais. Melsdami šios Prisikėlimo apaštalės užtarimo, karu šiandien melskime, kad mūsų – Jėzaus mokinių, Jo sekėjų – lūkesčiai ir viltys taptų dabartimi. Liudykime tuščio kapo žinią visiems sutiktiesiems.