2020 07 22

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Jn 20, 1–2. 11–18 „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“

Kun. Nerijus Pipiras. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija!“
Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Šventoji Marija Magdalietė. Atrodė, kad viskas baigta. Diena prieš šabą nereiškė nieko gero. Mokytojas, kurio tiek klausytasi, kuriuo sekta, negyvas. Jis kape. Kapo anga užrista dideliu akmeniu. Palaidotas paskubomis, net nespėjus atlikti būtinų ritualų. Atlikti tai, ko reikalauja papročiai ir tradicijos – toks buvo pirmasis Marijos Magdalietės rūpestis pirmosiomis dienos po šabo akimirkomis. Jaudulys, liūdesys, neviltis ir visos kitos emocijos buvo kartu.

Marija tiesiog skubėjo visko atlikti. Tą akimirką nė kapo anga jau nebebuvo svarbi. Juk reikėjo galvoti apie naują pradžią. Tačiau koks neapsakomas jausmas apėmė Mariją, pamačius ir supratus, kad akmens nebėra. Kad nebėra ir To, kurio mirtį simbolizuoti turėjo tas nebylus akmuo. Ir kažkaip vėl žmogiškai prasprūsta tos emocijos. Jei Jo čia nėra, galbūt kai kas Jį paslėpė? Koks nuostabus tas Marijos pašnekesys su angelais: aš atėjau atlikti visko, ko reikalauja tradicijos ir papročiai, tačiau to negaliu padaryti – Mokytojas kažkur dingo, o man norėtųsi ir reikėtų tik to truputėlio. Patepti. Atlikti. Ir grįžti. Į tą pačią dieną po šabo.

Dar nuostabiau viskas keičiasi, kai Marija išgirsta savąjį vardą. Tai ir yra, ko gero, visos Marijos Magdalietės žinios, atneštos aną pirmąją savaitės dieną, ašis – Prisikėlusysis pašaukė mane vardu, Jis mane pažįsta. Nors Jam neegzistuoja visokie ligšioliniai žmogiškieji faktoriai, jis yra tas, kuris, nešdamas kiekvieno mūsų vardą lūpose, žengia jau pas savo Tėvą ir mūsų Tėvą, savo Dievą ir mūsų Dievą. Marija paskelbė tą žinią apaštalams. Pasakė tai, kas ją pačią, rodos, ką tik persmelkė iki pat gelmių.

Ji tą žinią šiandien perduoda ir mums. Kad išgirdę dalintumės: Jėzus gyvas!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.