2021 04 04

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 20, 1–9 „Jis turėjo prisikelti iš numirusių“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Tas prisikėlimo rytas, kai žmonės skuba į bažnyčias, anksti laukia varpų skambėjimo, procesijos, tos išsipildymo minutės, ypač jei ji tradiciškai yra įskiepyta ir įaugusį į gyvenimą iki gelmės. Norisi išgyventi tą pakilų jausmą! Velykas (taip paprastai vadinamas)! Ypač, jei buvo gavėnia su pasiryžimais, pasninku, malda ir išmalda, su gera, nuoširdžia Išpažintimi, visos šios tradicinės apeigos sukuria mums šventę.

Tačiau ar aš noriu susitikti prisikėlusį Kristų? Pajusti tą giluminį meilės santykį, kuris verčia Petrą su Jonu bėgti iš visų jėgų pažiūrėti Viešpaties? Ar iš viso dar yra kas nors, kas išjudintų mane į tikėjimo kelionę ankstų rytą bėgte ieškoti Jėzaus?

Tikriausiai yra tik du dalykai, kurie taip suaktyvina tikėjimą: savo nuodėmės pažinimas ir meilė. Arba tiksliau jie abu, vienas po kito. Petras, pirmą kartą susitikęs Jėzų, jam sakė: „Pasitrauk nuo manęs, nes aš nusidėjėlis.“ Susitikęs po prisikėlimo tvirtino: „Viešpatie, Tu viską žinai, Tu žinai, kad Tave myliu!“

Prisikėlimas yra tikrovė, o tai daugiau nei metafora, nei tradicija ir nei religinė apeiga. Tai tikrovė kurioje kiekvienas tikintysis vis sąmoningiau dalyvauja nuo krikšto iki kūno iš numirusių prisikėlimo – amžinybės. Kiekvieną kartą, kai gyvenime nuodėmė ir mirtis palieka ženklą per ligą ar netektį, per klaidas ar ydas, būtinas įtikėjimas iš naujo.

Mokiniai, radę tuščią kapą, įtiki. O juk galėjo nusivilti ir nueiti šalin. Netikėti. Kristaus Prisikėlimo šventę švenčiame kiekvieną sekmadienį, o nuo šiandien – visą aštuondienį. Ne per dažnai. Nes patyrus, pamačius, išgyvenus kiekvieną blogį, nuodėmę, neteisybę būtinas prisilietimas prie Prisikėlusiojo žaizdų. Tegu Viešpaties prisikėlimo šviesa apšviečia visas mūsų tamsybes! Aleliuja!