2021 04 06

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 20, 11–18 „Marija pranešė, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno.
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
O jis jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
Jėzus jai sako: „Marija! Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“.
Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.
Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Turbūt pats nejautriausias dalykas, kai kas nors, matydamas kito asmeninę kančią, bando jį paguosti baisiomis šabloninėmis frazėmis: „Vienos durys užsidaro, kitos atsidaro“, „Neverk“, „Nebijok“, „Nesijaudink“. Tik Dievas gali sakyti šiuos žodžius žmogaus širdžiai. Nes jis turi galią nuraminti širdį ir pakreipti ją tinkama linkme.

Mes, būdami tikėjime broliai ir seserys, esame pašaukti verkti su verkiančiuoju, džiaugtis su besidžiaugiančiuoju ir už visus melstis. Nei Jėzus, nei angelai nedraudžia Marijai verkti. Nes ją ištiko baisus gedulas, jos mylimiausią žmogų nužudė, o paskui ir kūną pavogė. Tai kaip ji gali neverkti?

Jėzus ir angelai klausia: „Ko verki?“ Ji verkia to unikalaus meilės ryšio, kuris buvo žiauriai nutrauktas. Tačiau ne tik verkia, bet ir veikia, ieško. Ar Jėzus būtų atėjęs pas Mariją, jei ji būtų sėdėjus tamsiame kambarėlyje viena ir nieko nelaukus, neieškojus? Nežinome.

Marija mus moko eiti pirmyn, nesustoti mylėjus, išlaikyti viltį. Mokytojas leidžiasi atpažįstamas ir švelniai pataiso Marijos suvokiamą santykį su Juo: Jis gyvens Marijos sieloje, jai nebereikės ieškoti kapinėse. Jėzus jai suteikia naują kryptį – nešti jį kitiems. Marija nesiginčija, neaiškina, kad nežino, kaip pasakyti, kad ne iki galo suprato, kad jie tikrai jos neklausys. Eina ir skelbia. Ji tiesiog mylinti moteris. Negi mes galėtume pateisinti savo gyvenime Evangelijos nutylėjimą?