Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jn 20, 19–23 „Imkite Šventąją Dvasią“

Kun. Jokūbas-Marija Goštautas OP. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Jokūbas-Marija Goštautas OP

Naujajame Testamente neretai yra kalbama apie Viešpaties Dvasią, apie Kristaus Dvasią, apie tiesos Dvasią ir t. t. Teologai interpretuoja visus šiuos posakius vienintele kryptimi: jie teigia, kad ši Dvasia, apie kurią kalbama, tai – Šventoji Dvasia, trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Bet argi ši interpretacija nėra šiek tiek „pritempta“? Pamąstykime. Juk neretai kalbama, pavyzdžiui, kad Lietuvos žmonės turi išsaugoti tautos sąmoningumo dvasią, kad dominikonai – vienas iš jų esu aš – privalo gyventi savo steigėjo šventojo Dominyko ordinui suteikta dvasia ir t. t. Betgi todėl niekas nemano, kad broliuose dominikonuose privalo būti įsikūnijusi jų mirusio steigėjo siela. Labiau norima pasakyti, jog reikia įžvelgti mintį, kuri lydi ir augina kiekvieną jam suteikto identiteto šviesoje, kas daro jį tikru šeimos, tautos, vienuolinio ordino nariu. Atrodo, kad šio argumento visai užtektų paaiškinti šventojo Pauliaus mintį, kad krikščionys privalo turėti Kristaus dvasią, Dievo dvasią (cf. Rom 8, 9). Jeigu Šventasis Raštas būtų tiesiog knyga, tuomet taip, šitokio paaiškinimo užtektų. Tačiau Šventasis Raštas yra gyvenimo knyga, Dievo Žodis, kalbantis ir gaivinantis kiekvieną per Dvasią ir Dvasioje, nes Dvasios įkvėptas. Taigi mūsų paaiškinimo užtektų, bet jis nėra galutinis.

Jeigu krikščionys – kaip sako šventasis Paulius – privalo turėti ir išsaugoti Kristaus dvasią, tai reiškia, kad jie yra tos pačios kilmės, kaip ir Kristus, tos pačios „giminės“, jie yra, galėtume sakyti, Jo „giminiečiai“. Ir tai yra tiesa – mes esame tos pačios kilmės kaip ir Kristus, nes per Krikštą kiekvienas iš mūsų tapome Kristaus kilmės – buvome įsūnyti Dieve, tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“, kaip kad sako Petras savo laiške (2Pt 1, 4). Ir per šį Viešpaties pažadėtą įsūnijimą mes gavome naują gyvenimą, gyvenimą Dieve.

Visiškai kitaip būna, kai kuriasi kokie nors politiniai, kultūriniai, socialiniai judėjimai. Žmonės juose susiburia dėl bendros idėjos. Kai judėjimas priima naują narį, jį indoktrinuoja, jį moko, kaip mąstyti pagal šią idėją, kaip ją propaguoti aplinkiniams. Kada šis procesas yra baigtas, tuomet būna konstatuojamas faktas, kad narys jau turi įgavęs judėjimo „dvasią“.

Jėzaus mokiniai taip pat stengiasi mąstyti bendruomeniškai, ir ši bendrystė yra vadinama tikėjimu. Tačiau tikėjimo šaknys savo šaltinį randa pirmiausia ne kažkokiose idėjose, bet gyvenimo vienume, Bažnyčios sielos bendrume, gyvenime, kuris yra gaunamas per Šventąją Dvasią. Šis šaltinis kyla iš vidaus ir pirmiausia kuria gyvenimo bendrystę, o nėra primestas iš išorės kaip kažkokia ideologija. Jėzus trejus metus aiškino savo mokiniams Dievo karalystės principus, ir tai gali pasirodyti kaip kažkokio naujo judėjimo steigimo pradžia. Bet jis pats atvirai sakė, kad mokiniai nesupras iki galo tiesos, iki kol nebus gavę Šventosios Dvasios, kuri juos mokys visų dalykų (cf. Jn 14, 26). Tik gavus Šventąją Dvasią Jėzaus mokymas tapo jiems pirmiausia vidinio gyvenimo, dvasinio gyvenimo reikiamybe ir kvietimu juo gyventi ir dalintis. Ne idėjinė propaganda, bet pats gyvenimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Štai kodėl reikia suvokti Šventojo Rašto tekstus, kalbančius apie Šventąją Dvasią, per gyvenimo, naujo gyvenimo Dieve prizmę. Kalbėdamas apie Krikštą, Jėzus mini gimimą iš vandens ir iš Šventosios Dvasios (cf. Jn 3, 5). Naujas gyvenimas yra gaunamas iš vandens ir Šventosios Dvasios. Štai kodėl Tikėjimo išpažinime mes kalbame apie Dvasią Gaivintoją – Dvasią, duodančią gyvybę. Bažnyčios Tėvams ryšys tarp Dvasios ir vandens yra labai svarbus. Jie teigė, jog, kur teka vanduo, ten yra gyvybė, o Šventoji Dvasia yra „dangiškasis vanduo, kuris drėkina žemės dykumą ir ją padaro Rojaus sodu“ (šv. Klemensas Aleksandrietis). Rojaus sodas yra pilnas vandens, ir vanduo yra rožės raudonumo, lelijos baltumo, pienės geltonumo. Lygiai taip pati Dvasia yra kiekviename iš mūsų, ji vienus įkvepia tarnystei, kitus – kankinystei, trečius – mokymui, dar kitus – pranašavimui Bažnyčioje… Ji kiekvienam perteikia savo dvasinį veidą ir autentiškumą. Bet pats dvasinis gyvenimas yra vienas.

Visas krikščioniškas gyvenimas yra įkvėptas ne kažkokios idėjos, bet gyvenimo viena Dvasia. Dvasia kiekvienam, gyvenančiam šiuo gyvenimu, suteikia dovaną tarnystei ir liudijimui, ir taip atskleidžia begalinę ir įvairiopą Dievo išmintį. Dvasia mus formuoja pagal dieviškąją išmintį, bet taip pat ir daro panašius į Kristų. Mes einame pas Kristų semtis gyvojo Dvasios vandens, ir pati Dvasia mums teikia gyvenimą su Juo ir Jame. Viena yra neįmanoma be kito. Ši dviejų bendrystė yra tas naujasis gyvenimas, kuris gaivina ir augina mūsų širdį, o mus pačius pašventina ir daro dieviškojo gyvenimo dalininkais, mylimaisiais Tėvo vaikais.