2021 04 13

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 3, 7b–15 „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus pasakė Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.
Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“
Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite mane kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Toliau skaitome Jėzaus naktinį pokalbį su fariziejumi Nikodemu, slaptuoju Jėzaus mokiniu. Ištrauka prasideda labai stipriu Jėzaus žodžiu: „Jums BŪTINA atgimti iš aukštybių“ (Jn 3,7b), t.y. akcentuojama būtinybė, o ne koks nors raginimas ar siūlymas (labai gaila, kad lietuviškame vertime yra pasirinktas kitas žodis, neatspindintis teiginio privalomumo). Tuo pačiu šis imperatyvas skamba dar keisčiau po to sekančių žodžių kontekste: „Vėjas pučia, kur nori“ (Jn 3,8a). Kaip įvykdyti šią būtinybę, jei ji pati vaikšto „kur nori?“ Bet kitaip būti ir negali, juk ji yra pats Dievas ( gr. pneuma, hebr. ruach – vėjas; dvelksmas; kvėpsnis yra Šventosios Dvasios personifikacija).

Sekmadienį skaitėme Jėzaus žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22), tuomet kalbėjome, kad tai buvo apaštalams „mažosios Sekminės“, tam tikras „apšilimas“ prieš „Didžiąsias Sekmines“. Bet ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems, kurie kaip Nikodemas klausia: „Kaip tai gali būti?“ (Jn 3,9)?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Į šį klausimą Jėzus atsako pabrėždamas liudijimo priėmimo būtinybę, net jo paėmimo rankomis svarbą (gr. lambano – paimti [į rankas]). Tad, anot Jėzaus, mes turime rankomis (labai svarbi detalė! – ją dar prisiminsime ir šiandien, ir kituose šios savaitės skaitiniuose) pakelti Jo ir Jo mokinių liudijimą. Juk pažodžiui (Jn 3,11) galime versti taip: „Amen, amen dėstau tau: mes kalbame, ką suvokiame matydami, ir liudijame tai, ką regėjome, o jūs mūsų liudijimo neimate [į savo rankas]“.

Taigi, kad „atgimčiau iš aukštybių“ (o ši frazė gali būti verčiama ir kaip „gimti vėl“, o sulietuvintai tai galėtų skambėti kaip: „gimti iš naujo“), kaip vakar kalbėjome, – kad būčiau pakrikštytas Šventąja Dvasia, – turiu paimti Jėzaus liudijimą į savo rankas. Tik tai padaręs, galėsiu atgimti Dangui trečiajame savo gimime, kuriame, Jėzaus pavyzdžiu, atiduosiu savo valia man Dievo dovanotą Dvasią į Jo rankas (plg. Lk 23,46). Argi ne todėl Jėzus tiek daug kartų kartojo, kad „žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“? Argi ne tam Jis taip atkakliai mus mokė imti kryžių į savo rankas (plg. Mt 16,24), kad jo nešime atrastume Jo kėlimą aukštyn, iš kur Jis visus mus patrauktų (plg. Jn 12,32) į Amžinąjį gyvenimą (Jn 3,15)?

Tad kaip „pagauti“ Šventąją Dvasią? Juk neturiu vaikytis Jos kaip vėjų (plg. Mok 4,4b), kurie tik kūną alina. Akivaizdu, kad turiu nepaliauti budėti, kad tuomet, kada Ji ateis „iš ten, iš kur nori“ (plg. Jn 3,8a), būčiau pasiruošęs (plg. Mk 13,33) Ją pakelti. Budėti! Amen.