Jn 4, 5–42 „Versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“

Anuo metu Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.

Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais.

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“

Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“

Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“

Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“

Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“

Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį.

Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“

O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“

Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“

Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – ses. Ingrida Kazlauskaitė CSSBVMI

Gyvojo vandens versmė

Šio sekmadienio skaitiniai mums kalba apie vandenį, kuris mums, gyviems organizmams, yra labai reikalingas, kad palaikytume gyvybę, kad augtume, bręstume. Visi puikiai suprantame, kad be vandens net žolė sudžiūsta. O kiek kartų mums gydytojai kalba ir kalba, jog reikia išgerti pakankamą kiekį vandens, kad būtume sveiki.

Vanduo svarbus, kai kalbame apie fizinę, mūsų materialią realybę. O koks vanduo svarbus mūsų dvasinei realybei? Ar apskritai reikalingas vanduo? Juk dvasinėje realybėje materija neegzistuoja. Tai ką nori mums pasakyti Dievo Žodis šiandien?

Prie šulinio matome, kad pradžioje moteris ir Jėzus kalba skirtingomis dimensijomis. Jėzus eina prie dvasinio lygmens, o samarietė kalba apie tai, ką patiria, ką mato, ką jaučia. Dievas švelniai prisitaiko prie mūsų, jautriai įsiklauso į mūsų situacijas, mūsų poreikius, problemas. Jis nesiūlo jėga savo meilės, troškimo padėti. Bet ir nenusisuka, kai mes iš karto reaguojame atžagariai, nenoriai. Dievas kantriai ugdo mus ir aiškina, kad tas vanduo, kurį Jis nori duoti, yra gyvybiškai mums svarbus. Tai kas gi yra tas gyvasis vanduo?

Paulius savo Laiške romiečiams rašo, kad tai „Dievo meilė, kuri išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios.“ Taigi tai pati Dievo meilė. Tik ar mes mokame ją priimti?

Samarietė su puikybe ir pasididžiavimu sakė Jėzui, kad tai jų protėvis Jokūbas iškasė šulinį, iš kurio visi dabar semiasi vandens. Išgirskime, kaip kalba mūsų egoizmas, mūsų noras būti didesniam už kitus: „Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą?“ Bet Dievo meilė yra ta gydomoji versmė, kuri gali išgydyti ne tik iš visokių nuodėmių: neištikimybių, apsileidimų, išdavysčių, bet ir iš pačios didžiausios nuodėmės – mūsų pačių puikybės. Reikia tik vieno – atverti savo širdį tikrajai Tiesai, nusižeminti prieš tą, kuris mums dovanoja gyvybę, ir kasdien prašyti: duok man gyvojo vandens, kad aš gyvenčiau.