Jn 5, 1–16 „Žmogus bematant išgijo“

Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.

Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.

Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“

Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“.

Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“.

Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik?’“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Žmogus, trisdešimt aštuonerius metus vargintas ligos, patiria išgydymo džiaugsmą. Patiria todėl, kad Mokytojas ne praeina pro šalį, bet sustojęs užkalbina žmogų, prisiliečia prie jo istorijos ir pamato tobulo apleistumo pavyzdį: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Niekas nenori pagelbėti ligoniui, kuris čia guli diena po dienos, metai po metų.

Ar nekeista, kokia yra nejautri žmogaus širdis. Kiekvieno iš mūsų. Matome tik tuos, kuriuos norime matyti, padedame tik tiems, kuriems norime padėti. Kaino priekaištas Dievui: „Ar aš esu savo brolio sargas?“, yra tariamas kiekvieno iš mūsų lūpomis.

Kiek daug nepastebimų žmonių yra mūsų aplinkoje, mūsų šeimose. Vaikai nežino savo tėvų, senelių gyvenimo istorijų, šie nesistengia pažinti, kas slepiasi už šių maišto ar abejingumo.

Suklupęs prie klausyklos dažnas išpažįstame, ką bloga padarėme, bet retas – ko nepadarėme: neparodėme meilės, dėmesio, atjautos, neišklausėme, nepatarėme, nesudrausminome.

Nepadarytas gėris yra pats didžiausias blogis.