Jn 5, 17–30 „Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs“

Jėzus žydams sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“.

Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šeštadienio, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu.

Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.

Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda,– ir dabar jau yra,– kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą ir kurie išgirs, tie atgis.  Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. Jis taipogi suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus.

Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.

Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

„Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; kad ir ką darytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus“, – šie Jėzaus žodžiai yra raktas į Jo santykį su Tėvu.

Evangelija pagal Joną iš tiesų turėtų vadintis Evangelija pagal Jėzų, nes Jis yra tikrasis Evangelistas, kurio užduotis rodyti ne į save, bet į tą, kurį skelbia. Jėzus yra tobulas Tėvo Sūnus – Tėvo atspindys. Jis atėjo paskelbti ne savo, bet Tėvo žodžius, atlikti ne savo, bet Tėvo darbus, pašlovinti ne save, bet Tėvą.

Kaip tai priešinga mūsų elgesiui, kurį diktuoja pasaulio dvasia: realizuok save, būk matomas, žinomas, išskirtinis. Neverta kalbėti apie pasaulio elgseną, nes ji kitokia ir negali būti, ši liga palietusi ir mus, Bažnyčios narius. Pasitaiko tokių, kurie Kristaus skelbimą yra pavertę savo paties šlovės garsinimu, tokių, kurie džiaugiasi, perteikdami Bažnyčios mokymą jį pakeisdami arba nutylėdami.

O juk mūsų kaip Kristaus mokinių užduotis paprasta – tai Kristaus sekimas arba, teisingiau, mėgdžiojimas – ką darė Jis, darykime ir mes, ką kalbėjo Jis, kalbėkime ir mes, kaip gyveno Jis, gyvenkime ir mes.

Nebijokime, kad nepavyks – pats Jėzus mumyse darys savuosius darbus.