2021 04 16

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jn 6, 1–15 „Davė išdalyti visiems ten sėdintiems, kiek kas norėjo“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.
Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Šiandien pradedame skaityti šeštąjį Evangelijos pagal Joną skyrių, vadinamą Perėjimo (Paschos-Velykų) skyriumi. Šios dienos ir rytojaus Evangelijos ištraukos yra tarsi įžanga į pagrindinę šio skyriaus dalį, kurioje Jėzus kalba apie save kaip apie „gyvybės duoną“ (plg. Jn 6, 35). Bet apie tai skaitysime visą ateinančią savaitę, o dabar susikoncentruokime į tai, apie ką mums Evangelija kalba prieš paskelbdama šią šokiruojančią žinią. Kalbą apie Jėzų kaip gyvybės duoną Jonas pradeda aprašydamas du Jėzaus stebuklus: duonos padauginimą 5000 vyrų bei Jo ėjimą vandeniu.

Taigi, duona. Kad ji – vienas iš svarbiausio gyvybę palaikančio maisto, manau, niekam nekyla abejonių. Taip buvo, yra ir bus. Kita vertus, aišku, kad duona yra įgijusi ir simbolinę reikšmę ne tik Biblijoje, bet ir įvairiausiuose kontekstuose. Tačiau kuo ypatingas šis Jėzaus pamaitinimas minių duona?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmiausia, kaip nurodo daugybė egzegetų, priminimu. Jėzaus duonos padauginimas arba net „gaminimas“ iš „nieko“ (ką reiškė 5 kepalėliai 5000, o iš tiesų jų buvo žymiai daugiau, žmonių!) negalėjo nepriminti žydų maitinimosi mana dykumoje. Kas tos duonos tada davė, visi žinojo, todėl pavalgiusieji ir pradeda visai pagrįstai svarstyti apie JAU atėjusį mesiją, kuris, kaip visi žinojo, turi būti naujasis Mozė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14). Taigi, šiuo veiksmu Jėzus sukėlė labai didelių lūkesčių šiems žmonėms. Ir jeigu jis yra atėjęs mesijas, tai jis ir turi būti Izraelio karaliumi! (plg. Jn 6, 15).

Ir štai šis antrasis šio pasakojimo aspektas yra, ko gero, pats svarbiausias. Pasiklausykime kas vyksta (pažodinis vertimas): „Kuomet Jėzus suprato, kad jie nori ateiti ir sučiupti Jį tam, kad padarytų Jį karaliumi, Jis vėl pasišalino vienas į kalną“ (Jn 6, 15). Jie nori paimti Jį tam, kad padarytų Jį savo karaliumi. Kas čia blogo? Žmonės pripažįsta Jėzaus viršenybę, net tokią, kad Jis yra „nuo Dievo“. Tačiau čia žmonės ir šauna pro šalį (Tiek hebrajiškai, tiek graikiškai „nepataikyti į tikslą [taikinį]“ reiškia nusidėti, padaryti nuodėmę), nes žmogaus santykis su Dievu yra ne ĖMIMAS, o DAVIMAS. Prisiminkime, kiek kartų Jėzus yra sakęs: „Žmogaus sūnus turi būti ATIDUOTAS į žmonių rankas“ (pvz. plg. Lk 9, 44), Jis gi nesakė, kad „žmonės turi PASIIMTI Žmogaus sūnų“, nes pats Dievas ATIDAVĖ savo viengimį sūnų iš meilės pasauliui (plg. Jn 3, 16a). O ir žmogus, norėdamas GAUTI Dievą, turi pats save VISĄ ATIDUOTI Jam (plg. Lk 9, 23–24) ir kitam (plg. Jn 15, 13).

Mes gi atėjome į šią žemę Dievo valia savo tėvų dėka. Jie atidavė dalį savęs ir savo gyvenimo mūsų gyvenimui. Taip, mes gyvename gyvenimą, kad jį pereitume, t. y. įvykdytume Paschą, ir išdalintume save kitiems bei taip sugrįžtume į Tėvo namus. Taigi, žmogaus esmė – duoti, o ne gauti. Todėl Jėzus ir šalinasi nuo mūsų godumo savintis, nes nori už mus melstis Tėvui, kad mes kasdien valgytume ne vien žemiškąją duoną (plg. Įst 8, 3b), bet ir „visas esmes pranokstančią“ (Gr. epiоusios nors ir verčiamas kaip „kasdienė“, bet šį sudėtinį žodį reiktų versti kaip „antgamtinė“) duoną (plg. Mt 6, 11) ir kad mes suvoktume, jog Jėzaus karalystė yra ne jėga paimama, bet meile dovanojama. Aleliuja! Amen.