2021 04 17

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 6, 16–21 „Jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos. Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas.
Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias – trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ Jie norėjo jį pasiimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Jėzus, prieš pasitraukdamas nuo sočiai padauginta duona prisivalgiusios minios į vienumą (plg. Jn 6, 15), priverčia savo mokinius irtis į kitą krantą. Nors apie tai Jonas ir nekalba, tik tepasako, kad „mokiniai nusileido prie ežero“ (Jn 6, 16b), bet šį primygtinį Jėzaus reikalavimą aprašo tiek Matas (Mt 14, 22), tiek Morkus (Mk 6, 45). Taigi, mokiniai išplaukia, o Jėzus, pasišalinęs nuo minios, pakilęs į kalną, meldžiasi Tėvui.

Įdomi ta malda. Paprastai, kuomet meldžiuosi vienumoje, tai keliu sau reikalavimą maksimaliai susikoncentruoti ties pačia malda, kreipimusi į Dievą, tarsi visai atitrūkti nuo aplinkos, kurioje esu. Taip paprastai suprantu tylą, į kurią turiu panirti vienumoje. Tačiau, jei skaitome visas keturias Evangelijas apie šį Jėzaus stebuklą, tai matome, kad Jėzaus malda vienumoje Tėvui yra šiek tiek kitokia. Jis meldžiasi vienumoje, bet mato, „kad mokiniai vargsta besiirdami – nes vėjas buvo jiems priešingas“ (Mk 6, 48). Taigi, Jėzus nėra užsidaręs ir užsimerkęs, Jis mato ir girdi mokinių vargus besimelsdamas vienumoje(!), ir apsisprendžia parodyti jiems, kad yra šalia jų („Tai aš!“). Nemanau, kad Jėzus nenumatė mokinių išgąsčio (plg. Jn 6, 19b; Mt 14, 26b; Mk 6, 50a) [o kas gi neišsigąstų tokio vaizdo!], tačiau toks jau yra tas mūsų Dievas, nepaliaujantis mūsų stebinęs savo netikėtumais, kad mes pagaliau subrandintume tikėjimą Juo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip jau buvo vakar minėta, šis šeštasis Jono skyrius vadinasi Perėjimo skyriumi. Todėl nenuostabu, kad jame labai aiškiai matome žydams gerai žinomą Mozės elgesį: tautos pervedimą sausomis kojomis per Raudonąją jūrą (Jėzus eina vandeniu); duonos iš dangaus (manos) išmeldimą badaujantiems žmonėms (duonos padauginimas). Taip, Jėzus yra naujasis Mozė, kurio laukė tauta, todėl Jis ir ruošia savo susitikimą su ja. Tačiau Jėzus ruošia savo tautą ne tokiam susitikimui, kokio iš Jo tikisi tauta, – Mesijo, atperkančio Izraelį už juos (plg. Lk 24, 21), – Jis ruošia juos susitikimui su tokiu mesiju, kuriuo jie turės maitintis (?!), idant gyventų amžinai ir būtų galutinai atpirkti (plg. Jn 6, 58), nes Jo karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36).

Ir dar. Ką man sako Jėzaus ėjimas vandeniu? Stebuklas? Taip, akivaizdu. Tačiau, jei bandyčiau sau kaip nors „paaiškinti“ tokio stebuklo tikimybę, turėčiau įsivaizduoti, kad tas vanduo toje vietoje turėjo (bent jau akimirkai) virsti ledu, nes tokiu „vandeniu“ mes įprastai ir vaikštome žiemą. Suprantu, kad ne apie tai čia, bet vis tiek, tokios „tikimybės“ metafora šio Jėzaus ėjimo meditaciją kreipia tokia linkme: Dievo sutvertame pasaulyje, kaip ir Jame pačiame vienu metu dera viskas – ir greitis, ir lėtumas (plg. Ps 103, 8), ir šiluma, ir vėsa (plg. Pr 8, 22), ir aistra (plg. Jn 2, 17), ir ramybė (plg. Jn 14, 27). Aleliuja! Amen.