Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 6, 30–35 „Ne Mozė, bet mano Tėvas duoda iš dangaus tikrosios duonos“

Portretas.
Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD. Evgenios Levin nuotrauka/Bernardinai.lt

Minia klausė Jėzų: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Pirmajame šiandienos skaitinyje girdime Stepono kalbą taryboje, kuomet, neteisingai apkaltintas ir suimtas, jis atsako vyriausiajam kunigui drąsiai ir tiesiai, nieko nedangstydamas. Galbūt kaip tik tokio tiesumo labai stokoja šių dienų pasaulis – nepridengtos tiesos. Reikia daug drąsos priimti nesėkmes, klaidas, pažvelgti tiesai į veidą, nekaltinant kitų. Šv. Teresė Avilietė sakė, kad reikia daug drąsos ir nuolankumo tylėti, kai esame neteisingai kaltinami. Steponas atkakliai skelbė tiesą apie Jėzų. Kuomet kiti klysta, nesiimkime daryti skubotų išvadų, bet palikime spręsti Dievui, kuris visa pažįsta, ir neteiskime.

Jėzus kėlė grėsmę autoritetams ir žydų vyresnybei, kaip ir tie, kurie buvo Jėzaus sekėjai. Anie negalėjo priimti tikrovės, tiesos apie Jėzų ir todėl įniršo Steponui tiesiai pasakius, kad jie nukryžiavo Jėzų. Nepaisydami akivaizdžios tiesos, Steponą užmėto akmenimis. Tai nutiko prieš daugiau nei du tūkstančius metų, tačiau tas pat vyksta ir šiandien: tiesa nutylima, žmonės žudomi, kalinami įvairiose pasaulio šalyse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus Evangelijoje atskleidžia save kaip gyvenimo duoną. „Aš esu gyvybės duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ Ar neatrodo keista, kad po tiekos padarytų stebuklų, ką tik buvusio duonos padauginimo, žydai prašo ženklo, kad patikėtų Jėzumi. Atrodytų, kad tokia daugybė stebuklų jau turėjo juos įtikinti – deja.

Mes, kurie Jėzų tikime, Jo žodį priimame, priimame Jo didžiausią dovaną – gyvenimo duoną, Eucharistiją, kurioje kasdien dovanoja mums save. Kokia didi dovana! Dėkokime už šią dovaną, paties Dievo dovaną Eucharistijoje ir neškime Jam visus pasaulio reikalus, idant daugelis galėtų patirti Jo gydančią galią.