Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2021 11 02

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 6, 37–40 „Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.

Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Šiandien Motina Bažnyčia mus kviečia malda apglėbti tuos, kurie yra palikę šį pasaulį. Mirtis nenutraukia meilės saitų, ji to nepajėgia. Tas, kuris gyvena Dievo ir artimo meile, jau yra nugalėjęs mirtį. Malda liudija, kad šioje kelionėje nesame vieni. Vieni kitus palaikome malda tam, kad galiausiai susirinktume prie Dievo Sosto ir regėdami Jį veidas į veidą per amžius būtume laimingi.

Gyvename pandemijos laiku. Ir, ačiū Dievui. Staiga pamatėme tai, kas buvo žinoma visada, – kad esame be galo trapūs ir laikini. Manėme, kad padedami mokslo įveikėme visus virusus, kad tai tėra slogus tamsių viduramžių prisiminimas. Patikėjome, kad esame visatos šeimininkai, galintys konstruoti rojų žemėje. Deja, per šiuos metus šis tikėjimas nugrimzdo užmarštin.

Esame mirtingi, esame trapūs, esame visi lygūs – naujuoju virusu serga tiek prezidentai, tiek „influenceriai“, tiek eiliniai mirtingieji. Panašiai kaip danse macabre paveiksluose, kur ratelyje su giltine šoka ir karaliai, ir prasčiokai.

Tačiau ne mirtis taria paskutinį žodį, bet Dievas. Kaip? Ogi per savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis, prisiimdamas mirties absurdiškumą, ją nugalėjo. Savo prisikėlimu Kristus amžiams sutriuškino mirties galią: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! (1 Kor 15, 55)

Taigi, dėl Kristaus Prisikėlimo mirtis nėra siaubinga visa ko pabaiga, bet tik tikroji pradžia. Nes gyvenimas žemėje yra įžanga, nulemianti tolesnį buvimą anapus. Tik kablelis, po kurio rašoma svarbiausioji mintis.

Bažnyčios liturgija kalbėdama apie mirtį teigia: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.“

Jei pripažįstame, kad mūsų gyvenimo uždavinys yra nukeliauti pas Dievą, o mirtis yra būdas, kaip tai padaryti, tad ji negali būti nesvarbi. Vien todėl, kad yra neišvengiama. O tai, kas neišvengiama, ignoruoti yra kvaila, o mums tikintiesiems ir aplaidu.

Kaip žinome, egzaminams reikia ruoštis. Todėl daugybės amžių tikinčiųjų karštas prašymas, kad Viešpats gelbėtų nuo staigios ir netikėtos mirties, nuo mirties nepasiruošus, turi tapti savas ir mums.

Šis gyvenimas žemėje yra išties vertingas ir prasmingas, tačiau amžinybė su Dievu pranoks visus mūsų lūkesčius. Danguje tikrai nėra nuobodu, kad ir ką sakytų anekdotai apie rojų ir pragarą. Jei rengiamės susitikimui su mus Mylinčiuoju, tuomet mirtis iš tiesų yra laiminga akimirka, kai bus galima kartu su Kūdikėlio Jėzaus Terese ištarti: AŠ NEMIRŠTU – AŠ ŽENGIU Į GYVENIMĄ.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.