2020 06 14

Kun. Robertas Urbonavičius

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Jn 6, 51–58 „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas“

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Jėzus pasakė žydų miniai:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Devintinių šventė graži tuo savo iškilmingumu, kuomet visa, kas gražiausia, skiriama Dievui su mumis – Emanueliui.

Šiandien reiktų ne svarstyti, kaip ir kodėl Viešpats pasiliko su mumis Altoriaus Sakramente, bet verčiau adoruoti – tai yra garbinti, dėkoti ir šlovinti Viešpatį, kad Jis nepaliauja maitinti savo Tautos, keliaujančios per šio pasaulio dykumą į Pažado Žemę. Kol esame kelyje, tol turime maitintis, kad nenusilptume.

Tačiau Komunija nėra vien, bet ir ir – klystume ir žmogiškai apribotume Dievo veikimą, jei Komuniją laikytume vien valgiu, vaistu, atlygiu už teisumą, bendrystės išraiška ir taip toliau. Ji yra ir pirma, ir antra, ir dar daugiau.

Kuomet Bažnyčioje atsirasdavo vieno aiškinimo šalininkai, joje kartu gimdavo ir įvairūs nukrypimai: nuo baimės priimti Komuniją iki dalyvavimo trijose Mišiose ir Komunijos priėmimo jose, nuo perdėto skrupulingumo iki „viskas atleista ir leista“, nuo egzaltacijos iki profanacijos.

Pravartu atsiminti kelis dalykus: mes priimame ne ką kitą, bet Kristų – tą patį, kuris nužengė iš Dangaus, dėl mūsų tapo žmogumi, skelbė Gerąją Naujieną, gydė ligonius, išvarė demonus, prikėlė mirusiuosius. Tą patį, kuris mirė už mus ant kryžiaus ir Prisikėlė, Įžengė pas Tėvą ir liko su mumis. Priimame ne kokį nors mistinį Kristų, ar ką nors kitą, priimame asmenį, kuris mus sukūrė, atpirko ir gelbsti mus, su mūsų leidimu tą daryti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors Viešpats yra muitininkų bei nusidėjėlių bičiulis, skelbiantis, jog ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, tačiau Jis moko ir ragina eiti ir daugiau nebenusidėti, viską palikti ir sekti paskui. Jį. Komunija tikrai yra maistas mūsų sieloms, vaistas mūsų žaizdoms, atlygis už varganas mūsų meilės pastangas. Niekuomet nebūsime verti priimti Viešpatį, tačiau todėl ir esame kviečiami dėti pastangas, o ne galvoti, kad „aš nieko nepadariau“, „Viešpats atleis“. Į meilę reikia atsakyti meile, o ne abejingu tingumu.

Jei Komuniją laikysime tik mūsų bendruomenės narių vienybės išraiška, tuomet ją priimti turėtų visi. Tačiau vienybė, kurią reiškia Komunija, yra vienybė su Dievu – jis visa pašventina, jame nėra tamsos, tad ir mes turime būti šviesos vaikai, o ne tamsos. Viešpaties raginimas Evangelijoje „atgailaukite ir atsiverskite“, deja, skiriamas ir mums.

Išpažintis yra tinkamiausia atgailos forma. Ji neatsiejama nuo Komunijos priėmimo. Popiežius Pranciškus ragina nebijoti eiti išpažinties, nes gera išpažintis dar niekam nepakenkė. Kas mėnesį būtina, kas dvi savaites – patartina. Atraskime laiko tam, kuris vienintelis šioje žemėje mus tikrai myli nesavanaudiška meile.

Dažnai manome, kad vertingiausia yra tai ką nuveikiame: mūsų susitikimai, geri darbai, mokymai ir taip toliau. Klystame. Vertingiausias laikas yra tas laikas, kai suklumpame maldai priešais tabernakulį, kai nors penkiolika minučių skiriame pabuvimui su Viešpačiu adoracijoje kasdien. Tuomet vyksta tai, kas svarbiausia – Viešpats keičia mūsų širdis, pripildo mus teisingų minčių, šventų įkvėpimų, apsaugo nuo suklydimų bei skubotų sprendimų, padeda kovoti su pagundomis.

Atraskime tą paprastą praktiką, kuri daugybę šventųjų padarė šventaisiais – tai, kasdieninis Viešpaties aplankymas, pasisveikinimas su juo. Nebūkime kaip tos kiaulės, kurios sumindo joms numestus perlus. Priimkime Viešpatį su nuolankia širdimi ir pagarbia kūno laikysena ir pajusime, kaip Kristus pripildo mūsų sielas savo ramybės bei šviesos.