Jn 8, 1–11 „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.

Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.

Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris.

Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“

Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“.

Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaras

Ar kartais nedilgteli pavydas žmonėms, kurie gyveno ir vaikščiojo kartu su Jėzumi? Ar nenorėtum kaip Marija Magdalietė, Petras ir kiti mokiniai Jį matyti? Juk būtų įstabu išgirsti Jėzaus balsą ir pajusti Jo prisilietimą.

Visi Jėzų susitikę žmonės patyrė juos iki gelmių persmelkusį Jo gailestingumą. Prisiminkime moterį, sugautą svetimaujant (plg. Jn 8, 1–11). Įsivaizduokime, kaip ji jautėsi, kai Jėzus pažvelgė jai į akis ir tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu“ (Jn 8, 11). Tikriausiai prisimename ir viešai žinomą nusidėjėlę, kuri ašaromis aplaistė Jėzaus kojas ir patepė jas kvepalais (plg. Lk 7, 36–50). Pamąstykim, kaip šią moterį turėjo guosti ir netgi perkeisti Jėzaus žodžiai: „Atleidžiamos tau nuodėmės. <…> Eik rami!“ (Lk 7, 48. 50). Toliau vardykime žmones, kuriems Jėzus atleido nuodėmes: tai ir paralyžiuotasis, draugų įkeltas pro stogą (plg. Mk 2, 1–12), ir greta Jėzaus nukryžiuotas plėšikas (plg. Lk 23, 39–42), netgi pats apaštalas Petras (plg. Jn 21, 14–17).

Taigi suprantama, kad galime ko nors pavydėti minėtiems žmonėms. Bet sykiu Dievas ir mūsų nepaliko vienų. Visi galime išgirsti Jį tariant tokius pačius žodžius ir mums. Visi turime progų artimai pažinti Jo gailestingumą. Visa tai įvyksta ir visa tai patiriame per Sutaikinimo sakramentą.

(…) Daugelis šventųjų Dievo gailestingumą aprašo kaip neaprėpiamą gilią jūrą. Kai mūsų nuodėmės įmetamos į šią gailestingumo jūrą, jos panyra į jos vandenis, ir niekada jų nebepamatysime ir neišgirsime.

Tai Dievo gailestingumo gelmės! Jėzus moters, sugautos svetimaujant, klausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ (Jn 8, 11). Ši tikriausiai apsidairė ir pamatė, kad visi išsiskirstė. Tada Jėzus tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 12). Per Sutaikinimo sakramentą nuplaunamos mūsų nuodėmės, ir nelieka nė galimybės mus kaltinti ar smerkti. Mūsų nuodėmklausys jokiu būdu mūsų nesmerks, ir niekas kitas niekada apie tai, ką išpažinome, neišgirs. Žinoma, patys galime nuspręsti pasidalyti su kitais. Tačiau sprendimas pasidalyti priklauso tik mums. Be to, turime susitaikinti su žmogumi, kurį įžeidėme, ar atlyginti skriaudą.

Eik ramus

Tikriausiai pastebėjote, kad dalyvavimą kuriame nors sakramente įvardijame žodžiu „šventimas“. Švenčiame Mišias, švenčiame Krikštą, švenčiame Santuokos sakramentą. Taigi ir Sutaikinimo sakramentą švenčiame. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Juk niekada nėra džiugu tiesiai žvelgti į savo silpnybes bei trūkumus ir juos pripažinti.

Jei atlikti Išpažinties einame jausdamiesi prislėgti, kalti, neryžtingi, sumišę, niekada tokie neturėtume būti po Sutaikinimo sakramento. Kiekviena Išpažintis turi būti atsivertimo patyrimas – laikas, kai mes išeiname iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės atsigręžiame į atleidimą, iš kaltės į laisvę ir atpirkimą. Šiame sakramente mes susitinkame veidas veidan Jėzų, ir Jis paima mūsų nuodėmes, nukelia mūsų naštas, mus iš naujo patikina, kad mus myli gilia, džiaugsminga, besąlygiška meile. Jis kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Tad neleiskime savo nuodėmėms ir silpnybėms mus sulaikyti. Eikime pas Viešpatį ir pulkime prie Jo kojų. Leiskime Jam mums atleisti, mus sustiprinti ir atnaujinti. Leiskime Jam mus apkabinti, atjausti, mylėti ir priimti. Štai taip prasideda šventė! Visas dangus džiūgauja, kai nusidėjėlis atgailoja, ir mes – nuodėmingi, bet atgailojantys, – esame kviečiami drauge džiūgauti! Kaip sūnaus palaidūno tėvas kvietė švęsti, jo sūnui sugrįžus namo, taip mūsų dangiškasis Tėvas gieda, šoka ir džiūgauja, kai mes atgailojame. Kaip Jėzus pas Jį atėjusiems žmonėms sakė: „Eik ramus“, taip Jis trokšta sakyti ir tau. Jis nori, kad būtum švarus, laisvas ir laimingas. Argi nedidi priežastis švęsti?