Jn 8, 51–59 „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną“

Jėzus žydams tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.

Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.

Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“

Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – kun. Vygintas Gudeliūnas

„Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“, – užtikrina Jėzus visiems, kurie tiki į Jį. Ar tai tik retorinis pažadas? Ne, tai tikrovė. Per savo mirtį ir Prisikėlimą dovanojęs mums šią tikrovę.

Ir visgi tai sukelia sumaištį: Kas tu toks? Kuo tu dediesi? – atkirs Jam žydai.

Ginčas tarp Jėzaus ir žydų vis dar tęsiasi. Vis dar nesusikalbama: Jėzus kalba apie viena, fariziejai tvirtina kita, arba net priešingai…

Ar neatsitinka panašiai ir mums? Kalbame ir nesusikalbame vieni su kitais. Klausomės, bet negirdime vieni kitų. Laikomės įsikibę savo nuomonės, manome, jog esame didesni reikalų žinovai, esą pranašesni…

O kaip yra iš tiesų? Kokia vaidų prasmė? Ko siekiame?

Netgi maldoje: ar panašiai neprašome iš Dievo kokio vieno dalyko, o gyvename visai dėl kito; tikime viena tikrove, o gyvename visai kuo kitu?..

Tikriausiai tiktų apaštalo Pauliaus žodžiai: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu… Aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 15–18).

Ir ši malda iš „Magnificat“ knygutės tebūna kaip pagalba, visiškai priklausyti Kristui ir gyventi tik dėl Jo, nes visa kita yra tik „vėjų vaikymasis“.

Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.