Jn19, 25–27 „Mokinys pasiėmė ją pas save“

Vakar šventėme Kryžiaus išaukštinimą, šlovę, žmogiškai logikai nesuvokiamą, švelniai tariant, „keistą šlovę“: ant kryžiaus miršta tas, prieš kurį „priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil. 2, 11).

Šiandien Bažnyčia mus kviečia stebėti, kas vyksta po tuo kryžiumi. Vyksta įvairūs dalykai: kareiviai, atlikę savo pareigą, dalijasi Nukryžiuotojo drabužius, kiti eina pro šalį, o kai kurie stabteli pasišaipyti („Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ … „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.“). Šiandienos Evangelija mus kviečia pažvelgti į mažą ištikimųjų grupelę, tarp kurių yra Jėzaus Motina, Nukryžiuotojo Motina.

Kas vyksta šios Motinos širdyje? Kiekviena motina mieliau sutiktų kentėti ir mirti pati, negu matyti kenčiantį ir mirštantį savo vaiką. Marijos kančią ir sielvartą apmąsto sekvencijos autorius. Ja šiandien minime Sopulingąją Motiną.

Evangelistas Jonas sako: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina.“ Marija stovi. Skausme ji neprarado orumo, nepalūžo, nešaukė, nepriekaištavo Dievui, kad ją apgavo, neklausė: „Kodėl? Kur ta šlovė?“ (O tai būtų taip žmogiškai suprantama; mes dažnai taip elgiamės kančios akivaizdoje.) Ji stovi ori, pasitikinti, nepraradusi vilties ir tikėjimo, nors atrodo, kad nėra jokio pagrindo, jokios vilties. Ji vėl iš naujo taria savąjį „taip“ Dievui, nors dar labiau nei per Apreiškimą nieko nesupranta, ir išgirsta naują misiją: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Jėzus jai patiki mylimąjį mokinį, o jo asmenyje ir mus visus: mes turime MOTINĄ, MOTINĄ, gebančią išlaikyti ir dovanoti mums vilties net tuomet, kai atrodo, kad visos viltys žlugo. Ji viliasi ir kantriai laukia, dalyvauja savo Sūnaus „keistoje“ šlovėje, jo pergalėje.

Ar mes sekame mylimojo mokinio pavyzdžiu, kuris „nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“? Ar priimame ją kaip motiną kasdienybėje? Ar mokomės iš jos klusnumo ir nuolankumo Dievui? Ar mokomės net kančioje kaip ji auginti ir brandinti savo tikėjimą, viltį ir meilę?

Marija, Tu, kuri gyvenai nuolatiniame atsidavime ir paklusnume Dievui, užtarki mus ir dovanok mums motinišką širdį.

Autorė yra Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonė (FDCJ)