Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Jo dorybė yra šventas gyvenimas, didesnis už jo karališką prigimtį“

šv. Kazimiero paveikslas Kretingos bažnyčioje. Jolantos Klietkutės nuotrauka

 

Jurgio Pabrėžos pamokslas, sakytas Kartenoje 1815 m. kovo 4-ąją – Šv. Kazimiero dieną. (Pamokslą sutrumpino ir šių dienų kalbai pritaikė Jolanta Klietkutė.)

 

„Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius“ (Lk 12, 37). Viešpaties Jėzaus žodžiai.
Taip didelį perspėjimą duoda mums Jėzus Kristus šios dienos Evangelijoje, kad patys nerimtume, kuomet Viešpats ateis, idant visados kiekvieną valandą būtume pasiruošę Jo atėjimui. O norint pasiruošti reikia išpildyti du dalykus: viena – idant turėtume strėnas sujuostas, antra – idant turėtume uždegtas žvakes rankose.
Sujuostos strėnos reiškia laisvę nuo nuodėmės, o uždegtos žvakės reiškia viltį, kylančią iš tikėjimo ir Evangelijos mokymo. Pasiruošę privalome būti kiekvieną valandą, būdami laisvi nuo nuodėmės ir sekdami švento tikėjimo mokymą.
Tų pačių Viešpaties Kristaus žodžių klausėsi tikintieji per visus amžius: bet ne visi jų laikėsi, taip kaip ir dabar nesilaiko. O tiktai tie tėra palaiminti, kurie pagal Viešpaties Jėzaus žodžius, su geru tikėjimu ir gerais darbais visiškai yra pasiruošę savo teismui, o nežinodami Jo atėjimo valandos, visada laukia.
Tačiau gerų tarnų visada yra mažiau; visada pildosi Viešpaties Jėzaus žodžiai: jog daug yra pašauktųjų, o mažai išrinktųjų (Mt 22, 14). Tarp tų mažai išrinktųjų pagerbiame šiandien šventą Kazimierą, lenkų karalaitį, kurio dorybė yra šventas gyvenimas, didesnis už jo karališką prigimtį. Mums, įvairių luomų žmonėms, jis paliko pavyzdį, kaip reikia būti pasiruošusiam ateinančiai savo valandai. Nes tas šventasis per savo dorumą, skaistumo, kantrybės ir kitas šventas dorybes pasiruošė Viešpaties atėjimui. Dėl to Dievo akyse brangi yra jo mirtis. Gyvendamas pasaulyje su Kristumi, susijungė su Jėzumi ir savo mirties valandą.
Jei norim ir mes būti su Viešpačiu Kristumi, tai yra amžinybėje, privalome gyventi nekaltybėje kaip šventas Kazimieras, o jei kam nepavyko gyvenime nekaltybės išlaikyti, tam būtinai reikia susitaikyti per šventą atgailą ir ugdyti tikrą kantrybę. Palaiminti visi tie, kurie taip pasiruošę atsisveikins su šiuo pasauliu! Tačiau bėda tiems krikščionims, kurie nelaukia Viešpaties atėjimo.
Šventas apaštalas Paulius Laiške Titui rašo, kad, norint gerai laukti Viešpaties Kristaus atėjimo, reikia pirmiausia atsižadėti bedievybės ir pasaulio aistrų. Apie tai pirma pamokslo dalis. Antra, reikia gyventi šventai. Apie tai – antroje dalyje.
Dieve, Mielaširdingiausiasis! Kuris esi stebėtinas tavo šventuosiuose! (Ps 68, 36). Šią garbingą, didžio mūsų globėjo dieną parodyk ir mums, nusidėjėliams, Tavo gailestingumo stebuklą! Juk dėlei to atėjai į pasaulį, kad ir nusidėjėlius šventus padarytum, pamokyk mus, ko turim sergėtis ir ką daryti, laukdami Tavo atėjimo.

Pirma dalis
Ruošdamiesi paskutinei mūsų sielos valandai, pirmiausia turime atsižadėti visokios bedievystės. Bedievyste vadinasi visokios smerktinos nuodėmės: burtai, kreiva priesaika, neskaistumas, vagystė, plėšikavimas ir kitos. Bedievystė yra gyventi, kaip patinka. Nė vienas, kuris smerktinoje nuodėmėje numirs, neatras gailestingo teismo, bet bus griežtai teisiamas ir baudžiamas už savo bedievystę ir liks bedievių ir prakeiktųjų ežere, degančiame ugnimi ir siera (Apr 21, 8).
Mes, jei norim sulaukti gailestingo teismo, imkimės to pavyzdžio, kurį parodė šventas apaštalas Paulius: atsižadėkime visokios smerktinos nuodėmės; kurie lig šiol gebėjom nusigerti, palikime tai; kurie gebėjom daryti suktybes, atsižegnokim nuo to; kurie elgėmės netinkamai, dabar iš tolo to bijokimės. O prie to dar pridėkime ir už praėjusias bedievystes savo tikrą ir nuoširdžią atgailą, nuoširdžiai gailėdamiesi už savo nesisaugojimą. Tuomet, kurie trokšta Dievo, sergėkimės, kuo didžiausiai, kad neįpultumėm į pagundas.
Šventas Paulius moko, kaip atsižadėti pasaulio norų: „Atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyvenkime šiame pasaulyje“ (Tit 2, 12). Šventas Jeronimas, Bažnyčios daktaras, moko, kad tuos pasaulio norus į mūsų širdį įmeta šio pasaulio kunigaikštis, tai yra šėtonas. O kaip pats pasaulis nėra amžinas, taip ir jo visi norai yra prabėgantys kartu su pasauliu. Ir tais pasaulio norais vadinasi troškimas šlovės, garsumo, troškimas turtų, troškimas kūno malonių. Jei norit žinoti, ar galima mums tų dalykų trokšti, prisiminkite paskutiniuosius Viešpaties Dievo įsakymus: negeisk moters artimo tavo ir negeisk nė vieno daikto, kas yra tavo artimo.
Dėl to šventas Kazimieras ne tik visokios bedievystės, visokios smerktinos nuodėmės kuo didžiausiai sergėjosi, bet pagaliau iki pat savo amžiaus galo labai vengė ir bet kokios nuodėmės. Be to, dar išsižadėjo visokių pasaulio geidulių. Tolimas buvo nuo visokios didybės ir patogumų: nes, galėdamas tapti vengrų karaliumi, pats ieškojo galimybių to atsisakyti. O kaip žmonės negaudami pasaulio dėmesio labai liūdi, taip mūsų šventasis atsikratęs nuo karaliavimo neišpasakytai džiaugėsi, nes negalėtų be kraujo praliejimo tapti vengrų karaliumi. Vengė pasaulietinių tuštybių, nevertino turto ir prabangos. 25 metų būdamas buvo linkęs iš ligos neišgyti ir labiau numirti, negu atsisakyti skaistumo. Taip elgėsi šventas Kazimieras savo gyvenime laukdamas palaimintos vilties ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo garbės Dievo Didybėj. Taip ir mums reikia elgtis, jei norim pakliūti ten, kur ir šis šventasis nuėjo.
Tačiau reikia žinoti, jog siekiant Dangaus Karalystės negana sergėtis visokios bedievystės ir pasaulio geidulių, reikia dar šventai gyventi. Apie tai antra pamokslo dalis.

J. A. Pabrėžos rankraštis. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Antra dalis
Dienos žmogaus amžiaus trumpos, bet pagal tai, kaip jas praleisime, kiekvieno žmogaus laukia amžinybė, kaip jis elgėsi savo gyvenime, tokią ir amžinybę sau atras.
Nieko daugiau mums nereikia, kaip tik žinoti, kaip gyventi pasaulyje, kad po mirties atrastume laimingą amžinybę. Klausykitės, kaip šventas Paulius apaštalas gyveno: „Atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyvenkime šiame pasaulyje“ (Tit 2, 12). Tad kantriai, teisingai ir pamaldžiai gyvenkim šiame pasaulyje. Sustokime prie šių trijų dalykų.
I
Susilaikymo dorybė turi savyje visa tai, kuo mes patys esame: ši dorybė mus įpareigoja jokios neteisybės jokiame dalyke sau neleisti. Žvilgtelkim į šios dienos šventąjį: stebimės, kokia didi buvo jo susilaikymo dorybė. Laikėsi susilaikymo valgiuose, tik tiek tesiliesdamas valgio ir gėrimo, kiek reikėjo gyvybei ir sveikatai palaikyti. Buvo, kad tarnai, patiekę valgį, Jo ieškojo ir atrado kambary besimeldžiantį arba su Dievu baimingai besikalbantį apie dvasiškus dalykus. Susilaikė apdaruose ir kituose karališko dvaro prabangose, jų visai nevertino. Ausis sergėjo nuo klausymosi nevertų kalbų, nosį – nuo kvapų, liežuvį – nuo mėgavimosi skoniais. Burną – nuo kalbėjimo tuščių ir nereikalingų kalbų.
Visam savo kūnui ne tiktai neleido prabangos, bet dar marino įvairiais būdais: gulėdamas ant plikos žemės, vilkėdamas šiurkščius marškinius. Pasninkų labai laikėsi, net sirgdamas, liepiant daktarams valgyti penktadienį, nevalgė, žinodamas, kad Dievo įsakymas negali kenkti sveikatai.
II
Gyvenant pasaulyje negana vien susilaikymo. Reikia dar būti teisingam, nes teisybės dorybėje įsakyta visa tai, ką žmogus privalo artimui savo. Kiekvienas iš mūsų turime dėl kiekvieno žmogaus laikytis nuolankumo. Nekeiksnoti nė vieno ir daryti kiekvienam gera: sielai, kūnui, garbei, turtui. Gera daryti artimui yra keturioliktas gailestingumo darbas.
Ypač svarbu, kaip teisingumą geriausiai išpildė šventas Kazimieras. Labai stengėsi nė vieno žmogaus jokiu būdu nenuskriausti. Pats bijodamas iššaukti nuodėmę, tikriausiai niekam nedavė priežasties. Kad niekados nė vieno nenuskriaudė, aiškiai suprasti galime, jog sutiko geriau išsižadėti vengrų karalystės, kurią tik per karą ir per karių kraują galėjo gauti.
Nevalia skriausti ir savo artimo gero vardo. Niekados niekas negirdėjo jį piktai kalbant apie artimą. O tuos, kurie jo akyse apkalbėjo artimą, visados perspėjo.
Kiekvienas žmogus turi sielą ir kūną, tad gera daryti galima ir sielai, ir kūnui. Šventas Kazimieras stengėsi kiekvienam žmogui gera daryti tiek sielai, tiek kūnui. Labiausiai – kai matė pikta darančius savo dvariškius, perspėdavo juos pirmiausia maloniai, o po to ir griežtai, ir jei tai nepadėdavo, tokį ir iš dvaro pašalindavo. Jis pagaliau ir tėvą savo, kai regėjo negerai darantį, stengėsi perspėti. Ir tėvas jo klausė.
Šis šventasis tiek gera darė, kad jį vadina nabagų tėvu, našlaičių globėju ir našlių gynėju.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien


III
Pabaigoje kiekvienam, norinčiam sulaukti gailestingo teismo, reikia šiam pasauly gyventi maldingai. Maldingumo dorybė priklauso Dievui. Ši dorybė reikalauja, kad žmogus visą save pavestų Dievui, turėtų viltį Dieve, viltųsi Jo pagalba. Ir nuolankiai prašytų tos pagalbos, be kurios nieko gero niekas negali padaryti.
Mūsų šventasis turėjo šią dorybę, nes visados visą savo viltį turėjo Dieve ir visados nuolankiai meldė pagalbos iš Dievo. Jo gyvenimo aprašyme skaitom, jog buvo nuolat atsidavęs maldai. Vidurnaktį atsikeldavęs ir kryžiumi gulėdamas ant žemės meldėsi Dievui. Pagaliau atsikėlęs iš savo kambario išeidavo basomis kojomis prie bažnyčios, prie kurios durų ant žemės kryžiumi gulėdamas meldėsi karštai, savo ašaromis gausiai laistydamas žemę. Ir taip meldėsi per visas naktis, jį ryto metą atidarant bažnyčią rasdavo besimeldžiantį.
Jis nebuvo išpuikęs, mielai kalbėjosi su visais, gerai žinodamas, kad jei žmoniškumas yra nuodėmingas, tai dorybės yra artimo meilės prievolė. Taip gyveno šventas Kazimieras ne tik savo gyvenimo pabaigoje, bet dar ir prieš penkioliktus savo gyvenimo metus.
Skaistybę taip mylėjo, jog buvo linkęs numirti, negu paklausyti daktarų patarimo tuoktis.
Sulaukęs savo mirties valandos, šventasis karalaitis mirė aprūpintas šventais sakramentais, rankoje turėdamas nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus kryželį ir tikėdamas Juo, pagal karaliaus Dovydo žodžius: „Tau patikiu savo dvasią, tu mane atperki“ (Ps 31, 6).
Ne veltui čia pateikiau svarbiausius šio šventojo gyvenimo punktus. Mums tai kuo geriausias pavyzdys, kaip šiame pasaulyje elgtis.
Amen.

J. A. Pabrėža. „Kninga. Tóręti sawiey Kozonius ónt nekóriu Nedielys Dyinu yr ónt łabay daug Szwęcziu“, Kretinga, 1822, p. 369–376.