Jo mirtis – mūsų nemirtingumo priežastis

Jėzus, Jeruzalė — Pietro Lorenzetti freskos „Jėzaus įžengimas į Jeruzalę“ fragmentas. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Verbų sekmadieniu prasideda svarbiausia Bažnyčios liturginio kalendoriaus savaitė. Kančios – Pasijos liturgija yra permaininga: susižavėjimą keliantys žydų delnai, entuziastingi Jojančiajam ant asilaičio šūksniai, po kurių Jėzus bus surišamas, tardomas ir pasmerkiamas. Tarsi du personažai vienoje figūroje – karalius ir nuteistasis. Jam ir audringa „Osana“, ir beširdiško paniekinimo vainikas...

Palmių sekmadienio procesijoje verbų šakelėmis pagerbiame pasaulio Išgelbėtoją, kaip anuomet tai darė Jeruzalės gyventojai… Tačiau gan netikėtai Mišių metu Viešpaties šlovinimas liaujasi, ir pamaldų dalyviai jau girdi pranašą Izaiją, bylojantį apie Tarną – kančių Vyrą, nenugręžusį veido nuo tų, kurie Jį plūdo ir spjaudė. Apaštalas Paulius net išdrįs sakyti (naujame ekumeniniame vertime): Kristus Jėzus, būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, prisiimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones… O Evangelijos skaitinio viršūnė – Nukryžiuotojo merdėjimas ir galingas Mirštančiojo šauksmas, atiduodant dvasią Tėvui (žr. Mt 27, 50).

Prisiminkime tai, kas netrukus įvyko po Atpirkėjo mirties. Ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė (Mt 27, 51–53). Nors apie šį įvykį byloja tik evangelistas Matas, bet šis liudijimas – svarbus mūsų tikėjimo, trykštančio į amžinąjį gyvenimą, sustiprinimo padarinys.

Kaip ant Taboro kalno, Jėzui atsimainius, pasirodė Elijas ir Mozė (malonės veikimu apsireiškė iš pragarų – iš tų amžinybės buveinių, kur teisiųjų sielos laukė Prisikėlusiojo, nuvesiančio jas į dangų, o neteisieji – galutinio teismo), taip panašiai paskutines valandėles Kenčiančiajam, dvasią atidavus savo Tėvui, pasak kai kurių komentatorių: „Jo mirtis atrodė tarsi didelis griaustinis, sudrebinęs visą žemę, sugriovęs pragaro tvirtoves ir pažadinęs šventųjų kūnus, kurie ilsėjosi žemės širdyje; dabar jie prisikėlė, išsilaisvino iš mirties pančių ir įgijo naujo gyvenimo pilnatvę.“ Tie, kurie buvo prikelti Viešpaties mirties Auka, tai yra po Jėzaus dvasios atidavimo savo Tėvui (Kristaus nemirtingoje dvasioje glūdėjo prisikėlimo jėga, išsiveržusi prieš minėtiems šventiesiems apsireiškiant Jeruzalėje ir pasirodant daugeliui, žr. Mt 27, 53), buvo iš pragarų išvesti atnaujintais kūnais.

Nors Naujasis Testamentas nepaaiškina, būtent kurių šventųjų kūnai, Dievo Sūnui paskutiniu atodūsiu pašlovinus savo Tėvo valią, turėjo garbės pakilti iš kapų ir susijungti su tomis iš pragarų atėjusiomis sielomis, kurios atpažino savuosius kūnus (beje, po žmonių mirties kūnų bei sielų, po visuotinio teismo, neatskiriamai susijungsiančių, tapatybės tikrumas išliks amžinai. Dėl to anapusybėje vieni kitų atpažinimas yra savaiminis), ir nesuteikia informacijos, kiek ilgai tie šventieji buvojo žemėje, bet tai – akivaizdus patvirtinimas, kad iš tiesų egzistuoja ir amžinasis gyvenimas, ir jo gyventojai…

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ar po pasirodymų Jeruzalės aplinkiniams minėti šventieji, būsimo šlovingo Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šaukliai, vėl turėjo mirti – kūnai sugrįžti į kapus, o sielos – į pragarus? Nors nežinome jų tolesnio likimo, bet, remiantis kai kurių Bažnyčios tėvų įžvalgomis, manytina, kad jie su malonės perkeistais savo kūnais (jau nebe šiai žemei, o Amžinybei priklausančiais), užuot vėl numirę, savaip buvojo žemėje su Prisikėlusiuoju ir drauge su Juo per Šeštines įžengė į Dangų.

Kad ir mes sulauktume garbės prisikelti Jėzuje ir žengti ten, kur Jis su mumis nori būti, nuolat mokykimės gyventi Jo laisvėje, atsiribodami nuo visko, kas kėsinasi į Jo dovaną – mūsų orumą. Kaip netikra laisvė suvedžioja ir pavergia, taip Jėzaus laisvė apvalo nuo visų prieraišumų… Tai – kelias, kurio nemėgsta žmogaus prigimtis, bet juo trokšta eiti Dieve atgimusi dvasia.

Kaip nuodėmė mus tapatina su savuoju ego, taip malonė šalina vienijimosi su Dievu atidėliojimą. Kiek atsiribojame nuo savęs, tiek įsileidžiame Jį ir grįžtame į save… Mūsų gyvenimas – atsiribojimo nuo savęs šiandiena, nebesikremtant dėl išvaistytų dienų ir nebūgštaujant dėl artėjančios rytdienos vargų.

Paleisdami vakarykštę dieną, viltingai priimkime rytdieną ir atrasime Gyvenimą dabartyje. Tada kasdien pritaikysime Didžiojo Penktadienio pamokas sau, džiaugsimės Kristaus prisikėlimu savo nebepadalintoje širdyje, ir mums bus visko gana.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.