2021 04 14

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Joan Didion: „Ryžtas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – šaltinis, trykštantis savigarba“ 

Rašytoja, žurnalistė Joan Didion. Oficialaus Joan Didion „Facebook“ puslapio nuotrauka.

Amerikiečių rašytoja, žurnalistė Joan Didion (g. 1934 m.) nėra labai gerai žinoma Lietuvoje. Galbūt dėl to, kad jos tekstus versti į lietuvių kalbą yra gana sudėtinga užduotis. Kai kurie pasažai iš pažiūros atrodo visiškai neišverčiami ir prarandantys galią įtikinti vien dėl to, kad keičiasi jų struktūra, ritmas, žodžių žaismas, įvairios aliuzijos į anglakalbei auditorijai geriau pažįstamus kūrinius ir įvaizdžius skamba visiškai neorganiškai lietuvių kalboje. J. Didion kūryboje aiškiai imi jausti, kokia svarbi yra kalba, teksto formos ir turinio dermė tam, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas: papasakoti istoriją.

 

Nepaisant šių išlygų, žurnalistės ir rašytojos gebėjimas jautriai į tekstus įpinti savo asmeninę patirtį, švelniai žvelgti ir bandyti suprasti savo tekstų herojus, pastebėti visiems mums svarbius (dvasinio) gyvenimo aspektus traukia arčiau jos tekstų. Dar labiau žavi J. Didion tvirtumas, aiškus savo žvilgsnio pajautimas, pasitikėjimas savimi, atrodo, įtraukiantis ir visas savąsias ydas.  

Tekstas „Apie savigarbą“, pasirodęs „Vogue“ žurnale 1961 m., apima daugelį minėtų savybių ir aspektų, o įdomus pasirodo ir dėl to, kad atseka jauno žmogaus artėjimo prie savasties ir sąmoningumo kelią, randa svarstymą, apmąstymą ir galiausiai – tvirtą kasdienės patirties išvadą: „Kartą, siaučiant sausrai, užrašų knygelėje per du puslapius didelėmis raidėmis užrašiau: naivumas baigiasi tada, kai atsikratai įsivaizdavimo esą mėgsti pats save“, – rašo J. Didion esė pradžioje. 

Neseniai įstojusi į Kalifornijos universitetą Berklyje, J. Didion nebuvo priimta į studenčių seseriją. Devyniolikmetei merginai ryškus atstūmimas – nors jį galima buvo numanyti, nes būsimoji žurnalistė tiesiog neturėjo reikiamų pažymių patekti į seseriją – sukėlė tik tam amžiui būdingą tragedijos jausmą. Tuo metu, kaip rašo pati, J. Didion įsivaizdavo esanti it koks „akademinis Raskolnikovas“, kuriam negaliojo priežasties ir pasekmės dėsniai, kliudę visiems kitiems žmonėms. Ji nesitikėjo, kad tokia aiški dalykų padėtis, aiški sąlyga (pažymiai) sutrukdys jai patekti į seserijos gretas. Naiviai tikėjosi, kad pasaulis kažkaip suveiks kitaip, nei veikia kitiems, jos naudai. 

Atstūmimo jausmas sukėlė pyktį, aiškiai rėžiantį neteisingumą, bet kartu ir naivumo, kad viskas pasaulyje veiks taip, kaip ji nori, praradimą. Būtent tuo metu jaunos merginos galvoje atsirado supratimas, kad ateityje jos gyvenime šviesoforas nebūtinai „žybsės tik žaliomis šviesomis“ arba tai, kad jai vaikystėje kitų palankumą užtikrinusios ganėtinai pasyvios dorybės „toliau pelnys laimę, garbę ir gero vyro meilę“. Tomis akimirkomis J. Didion jautė, kad jos savivertė ir pagarba sau laikėsi ant labai netvirtų pamatų: įsivaizdavimo, kad ji visuomet gaus kitų patvirtinimą, o šis – niekada nesibaigs ir visuomet bus tik palankus jai.

1961 m. Didion prisimena šią patirtį kaip verčiančią susidurti su pačia savimi: savo ydomis, dorybėmis, silpnybėmis. Ir jas pripažinti. Pagaliau aiškiai, be jokių užuolankų pažvelgti į save tokį, koks esi. Kaip rašo ji pati: „Nepaisant to, kad priverstinis grįžimas į save yra mažų mažiausiai nerimastinga užduotis – panašiai kaip bandyti kirsti valstybės sieną rankoje laikant svetimus dokumentus – dabar man atrodo, kad toks veiksmas yra būtina sąlyga pradėti iš tiesų gerbti save.“ 

Visus aplinkinius žmones labai lengva apgauti. Juos žavi pasiekimai, reputacija, išvaizda, sąmojis, geri ketinimai, dorumas, moralumas, „kietumas“ – įsidėkite į šį sąrašą žodį, kuris jums yra patraukliausia kito žmogaus savybė. Juos žavi visa tai, ką jūs jiems galite parodyti, pasakyti, kaip galite sužavėti. Bet sunkiausia galiausiai yra sužavėti, o ir apgauti patį save: „Visoms mūsų banalybėms veriantis prieš akis, saviapgaulė išlieka pačia didžiausia apgavyste. Gudrybės, kurios veikia prieš kitus, dažniausiai nereiškia nieko tada, kai ryškiai apšviestame skersgatvyje slapta susitinki su pačiu savimi: neveiks čia nei savimi patenkintos šypsenėlės, nei tvarkingai sustyguoti gerų ketinimų sąrašai“, – rašo žurnalistė. 

„Gyventi be pagarbos sau […] reiškia būti savo paties nenutrūkstamo namudinio filmo priverstiniu stebėtoju. Filmo, kuriame per kiekvieną peržiūrą kaskart atrandamos vis naujos – tiek tikros, tiek įsivaizduojamos – tavo paties nesėkmės. Žiūrėk, štai sudaužei taurę iš pykčio; Žiūrėk, X veide matai skausmą; O va čia – scena, kurioje Y grįžo iš Hiustono, pažiūrėk, kaip sumovei šitą“, – toliau tęsia rašytoja.

J. Didion lygina gyvenimą be savigarbos su bemiegėmis naktimis, kai mūsų rankoms nebepasiekiamas joks „šiltas pienas“. Įdomu, kad rašytojos pasirinktas įvaizdis susijęs su vaikyste. Atrodo, kad jai savęs negerbiantis žmogus yra tas, kuris niekaip nesugeba suaugti („prarasti naivumo“), tačiau vis dar naiviai (!) tikisi, kad jam ar jai šiltas motinos pienas yra vis dar pasiekiamas. Tas įsivaizdavimas garantuoja supratimą, patikinimą, kad viskas bus gerai, kad kas nors kitas sutvarkys tavo gyvenimą ir kad nesėkmių (įsivaizduojamų ar tikrų) filmas pagaliau baigsis. Bet čia ir yra tikroji saviapgaulė, mąsto J. Didion, nes niekas kitas negali suteikti pagarbos sau, tik pats žmogus. Pagarba sau suteikia susitaikymą su savimi: visu, be jokios saviapgaulės, be jokių „triukų“, be jokių iliuzijų.

J. Didion pagarba sau reiškia blaivų santykį su savimi: „[…] Žmonės, gerbiantys save, turi drąsos klysti. Jie žino dalykų kainą. Jeigu jie pasirenka svetimauti, vėliau, genami graužiančios sąžinės, nebėga pas tuos, kuriuos išdavė tam, kad gautų jų išrišimą; jie taip pat nesiskundžia dideliu neteisingumu arba tuo, kad jie neverti tokio situacijos sudėtingumo. […] Trumpai tariant, žmonės, gerbiantys save, atskleidžia tam tikrą tvirtumą, moralinę drąsą; juose matosi tai, ką anksčiau vadinome „charakteriu“. […] Būtent charakteris – ryžtas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – šaltinis, trykštantis savigarba. […] Šie žmonės pasiryžę įdėti dalį savęs; galbūt jie nepasiryžta žaisti, tačiau, kai tik žaidžia, jie žino visas rizikas. Tokia pagarba sau yra disciplina, sąmonės įprotis, kuris niekada negali būti suvaidintas, bet gali būti išvystytas, išlavintas, įkalbintas“, – rašo žurnalistė. 

Rašytoja kalba apie nepaliaujamą mūsų norą nuolat tenkinti kitų žmonių poreikius (tikrus ar tik mūsų įsivaizduojamus) beveik neklausiant to, ko iš tiesų patys norime. Anot J. Didion, toks santykis su savimi yra žalingas, o laikyti kitų poreikių tenkinimą „gera savybe“ apskritai klaidingas pasirinkimas, nes tada niekada nepriartėjame prie savęs, o tik pasikliaujame tuo, ką mums sako išorė. 

J. Didion esė pabaigoje kalba apie tai, kad nuolatinis kitų žmonių įsivaizdavimų apie mus pildymas, negebėjimas iš tiesų suprasti, kas esame ir kad esame verti gerbti visų pirma patys save, dažnai vadinamas „susvetimėjimu su savastimi“ (angl. alienation from self). Rašytoja apibūdina būseną, kai žmogus nebegali atsakyti į telefono skambutį, nes baiminasi, kad iš jo vėl bus ko nors prašoma; neigiamas atsakymas kitam žmogui jam visuomet reiškia vidinę kančią, savęs niekinimą, kodėl jis to negali padaryti. Kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi pareikalauja iš jo per daug: išsunkia valią, įtempia nervus. Pavyzdžiui, neatsakyti laiškai sukelia tokį milžinišką kaltės jausmą, kad žmogaus sveiko proto būsena tampa kitų diskusijos objektu. 

J. Didion siūlo nesuteikti neatsakytiems laiškams tokios didelės reikšmės, išlaisvinti save iš kitų lūkesčių (tikrų ar įsivaizduojamų), atsiduoti sau pačiam. Būtent šiuose veiksmuose turėtų slypėti didžiausia pagarbos sau galia. Jeigu to nepadarysime, rašo J. Didion, „pabėgsime [iš namų] tam, kad atrastume save, o [grįžę] galiausiai nieko ten ir nerasime“. 

Visą tekstą apie savigarbą anglų kalba galite perskaityti „Vogue“ žurnale