Johannesas Tauleris – mistikas mūsų laikams

Ir vis dėlto. Garsusis vokiečių teologas Karlas Rahneris prieš 50 metų, 1969-aisiais, buvo kalbėjęs apie būtinybę krikščionims tapti „tikrais mistikais“. Užuot „žygiavus į getą“, Rahneris ragino tapti tais, kurie „kažką“ patyrė apie Dievą – mistikais, ir tokiu būdu liudyti tikėjimą postkrikščioniškame pasaulyje. Ir dar pridūrė: „Rytdienos maldingas žmogus bus arba „mistikas“, tas, kuris šį tą „patyrė“, arba jo nebebus“ (K. Rahner, Dievo potyris šiandien. Katalikų pasaulio leidiniai, 2012).

Šiandien krikščionis nebegali būti „sekmadieninis“, jis privalo būti tas, kuris, nepaisydamas aplinkybių, bus Kristaus, su Kristumi, dėl Kristaus. Vienu žodžiu, jis turi būti „Kristoforu“ – Kristaus nešėju pasaulyje.

Kita ne mažiau svari priežastis, kodėl mistikai, ir šiuo atveju dominikonų ordino vienuolis Johannesas Tauleris, mums yra aktualūs – nes jie leidosi į žmogaus vidines gelmes ir sukaupė patirtimi pagrįstą pažinimą apie giluminį žmogaus pasaulį. O tai gali pasitarnauti šiandieniam žmogui (net nebūtinai tikinčiajam), kuris nori labiau save pažinti ir atrasti vidinį gyvenimą. Apie tai byloja ir kitas vokiečių vienuolis Anselmas Grünas ir jo parašyta, Lietuvos skaitytojų žinoma, knyga Gyvenimo vidurys kaip dvasinė užduotis (Tapati, 2019). Pasitelkdamas būtent J. Taulerio patirtį, A. Grünas aprašo vadinamąją „vidurinio amžiaus krizę“ kaip dvasinio augimo galimybę.

Taigi, yra ne viena priežastis, kodėl turėtume įsiklausyti į šiuos laiko prasme tolimus, tačiau daugel atvejų labiau už mus pažengusius žmogaus gelmės pažinime Dvasios didvyrius.

Johannesas Tauleris ir Pareinės mistikų mokykla

Pareinės mistikų mokykla buvo plataus masto katalikų dvasinė srovė, apytiksliai išplitusi nuo Flandrijos iki Reino krašto XIII–XIV a. Tarp garsiausių jos atstovų galima paminėti vienuoles moteris Hildegardą Bingietę ir Gertrūdą Helftietę, bet visų iškiliausi buvo Mokytojas Ekhartas ir jo mokinys Johannesas Tauleris. Tais laikais kontroaversiškas Pareinės mokyklos teoretikas Mokytojas Ekhartas (1260–1327) skelbė būtinybę visiškai, psichologiškai ir moraliai savęs atsižadėti, siekti tuštumo būsenos vardan vienijimosi su Dievu. Ekharto mokinys Johannesas Tauleris (1300–1361), kuriam buvo pavesta pasauliečių ir paprastų vienuolių sielovada, vaizdžiais pamokslais intelektualią Ekharto mistiką pritaikė savo laiko žmonėms.

Abu, Ekhartas ir Tauleris, priklausė Strasbūro dominikonų bendruomenei, kuri tuo metu išgarsėjo žymiais pamokslininkais ir teologais. Netgi galima sakyti, kad kartu su Beginių ir Begardžių – pasauliečių moterų ir vyrų religinės sąjungos – judėjimu, glaudžiai susijusiu su Pareinės mistikų mokykla, būtent ir galėjo įvykti tuometinis Katalikų Bažnyčios dvasinis atsinaujinimas. Dvasios dvelksmas stipriai pūtė tuose Vakarų Vokietijoje ir Flandrijos regionuose!

Niūrūs laikai

Nors ir galėtume galvoti, kad dėl minėtos priežasties ši epocha buvo dvasiškai turtinga, vis dėlto XIV amžius istoriškai laikomas didelių negandų ir stiprių krizių amžiumi. Kai kurie tyrėjai, kaip, pavyzdžiui, Nyderlandų istorikas J. Huizinga (1872–1945), netgi drįsta vadinti šią epochą „viduramžių saulėlydžiu“, kai vieninga krikščioniška Europa ima skilinėti tarp nacionalinių interesų siekiančių dabar jau atskirų valstybių valdovų.

Taigi, tai dvasiškai vaisingas, bet politiškai ir visais kitais aspektais permainingas, tragedijų kupinas laikmetis. Tarp krikščionišką Europą kamuojančių įvykių galime paminėti nesibaigiantį ir nuolat atgimstantį konfliktą tarp vokiečių imperatoriaus ir Avinjone gyvenančio popiežiaus. Šis konfliktas privedė prie popiežiaus paskelbto vadinamojo „interdikto“ – draudimo atlikti bažnytines apeigas visame Strasbūro mieste. Taigi 1329–1353 m. čia uždrausti sakramentai, nebeaukojamos Mišios, žmonės nebelaidojami krikščioniškai – o tuometiniam viduramžių žmogui tai prilygo dvasinei mirčiai! Johanneso Taulerio bendruomenei kilo klausimas: laikinai išvykti iš miesto ar pasilikti?

Galiausiai Strasbūro dominikonų vienuolynas dėl ištikimybės popiežiui persikėlė į Bazelį, tačiau čia 1347–1349 m. vienuolius (ir visą Europą) užpuolė Didysis maras, kitaip vadinamas „Juodąja mirtimi“. Europoje maro epidemija truko 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Senojo žemyno gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių. 1356 m. Bazelį dar sudrebino stiprus žemės drebėjimas, kurį istorikai ir seismologai vertina buvusį tarp 6 ir 8 balų stiprumo pagal Richterio skalę, ir kuris pražudė apie 300 miestelėnų. Žemė drebėjo dar kelis mėnesius po to didžiojo drebėjimo, bet, laimei, vienuoliai jau buvo grįžę į Strasbūrą. Popiežiui panaikinus interdiktą, dominikonai šiame mieste galėjo vėl gyventi savo religinį ir sielovadinį gyvenimą.

Taip pat svarbu paminėti, kad dėl visus tuos metus lydėjusių karų ir bado natūraliai ėmė vyrauti dvasinė apokaliptinė nuotaika, doloristinis dvasingumas, pasireiškęs fizine atgaila už nuodėmes, kuri neretai tapdavo savęs plakimu ir kitomis žiauriomis askezės priemonėmis. Dėl visų anksčiau paminėtų negandų dažnesnė tapusi mirtis gąsdino žmones, kiti ieškojo tų nelaimių priežasčių ir kaltųjų – 1349 m. visame regione įvyko žiaurūs pogromai prieš žydus. Būtent dėl šios priežasties nemaža dalis  žydų ėmė bėgti į Lenkiją ir Lietuvą, ieškodami prieglaudos. Neretai pasmerkę šias religines praktikas ir žiaurumus, J. Tauleris ir jo aplinkos talkininkai siekė parodyti kitokį kelią norintiesiems ištverti laikų negandas ir sunkumų apsuptyje atrasti vidinę ramybę.

Kas yra J. Tauleris ?

Johannesas Tauleris gimė ir mirė Elzaso sostinėje Strasbūre. Jaunas įstojęs į dominikonų vienuolyną (turbūt būdamas 15 metų), J. Tauleris nepasakoja apie savo motyvus, tačiau turime liudijimų, jog jis džiaugiasi savo pašaukimu ir pamokslininko misija. Apie jį tokiais žodžiais rašo kito amžiaus kronikos: „Brolis Johannesas, vadinamas Tauleriu, Dievą įsimylėjęs ir ugningas pamokslininkas.“ Būsimąjį savo mokytoją Ekhartą brolis Johannesas sutiko studijų metais Strasbūre bei Kelne. Mokinys sekė savo mokytojo pėdomis ne tik mąstymu, bet ir darbais, nes jam buvo patikėta moterų vienuolynų sielovada. Dažnai aukštojo išsilavinimo neįgijusioms vienuolėms brolis Johannesas stengdavosi palyginimais ir paprastais būdais perduoti savo mokytojo doktriną. O šis sielovados darbas nemenkas: juk Strasbūro mieste tuo metu buvo 7 moterų vienuolynai, o regione tarp Kolmaro ir Kelno – net apie 70!

Manytina, kad J. Tauleris gavo įprastą bei solidų dominikonų išsilavinimą, nes iš jo raštų galima spręsti apie bendrą šio vienuolio kultūrą. Tačiau mes nežinome, kokia tiksliai buvo jo formacija ir ar jis niekada negavo teologijos magistro ar daktaro laipsnio. Tai leidžia jį apibūdinti labiau kaip lebemeisterį – „gyvenimo meistrą“, negu kaip lesemeisterį – „konferencijų meistrą“ (koks buvo Ekhartas). Iš J. Taulerio palikimo turime autentišką 81 pamokslą, parašytą vidurine aukštąja vokiečių (Mittelhochdeutsch) kalba, kas jau tuometiniam pamokslininkui buvo naujovė. Daugybė kitų raštų yra jam priskiriami, tačiau tai tėra J. Taulerio vardu prisidengusio anonimo veikalai – kurie tačiau kalba apie jo dvasinės aplinkos gyvavimą.

„Dievo draugų“ grupė

Kaip minėta, popiežiaus interdiktas verčia brolį Johannesą ir jo bendruomenę persikelti į Bazelį. Tačiau tai, kas atrodė tremtis, virto galimybe. Čia brolis Johannesas susitiko „Dievo draugus“. Tai buvo labai aktyvi pamaldžių ir turtingų žmonių grupė, susibūrusi aplink dominikonų vienuolę ir mistikę Margaretą Ebner. Pats J. Tauleris daugelį metų susirašinėjo su vienuole, ir jam buvo galiausiai patikėta „Dievo draugų“ dvasinė globa.

„Dievo draugai“ siekė gyventi karšta Kristaus meile. Sakytume, nieko daugiau – tačiau jie ne visada buvo gerai vertinami bažnytinio autoriteto, nes pasižymėjo charizmomis ir ypatingomis dovanomis, o kai kurie nariai dėl savo dvasinio ekscentriškumo jau buvo atsidūrę ir už Bažnyčios ribų.

Grįžęs į Strasbūrą, Johannesas čia įkūrė „Dievo draugų“ atšaką. Kiti „draugai“ atvyko iš Bazelio, ir vienuolis dominikonas rūpinosi, kad vietinė Bažnyčios vyresnybė palankiai juos priimtų. Dažnas J. Taulerio pamokslas kalba apie būtinybę tapti tikru „Dievo draugu“, t. y. pirmiausia mokytis visuotinio meilės meno. Anot vienuolio, tikintieji turi būti kupini Dievo ir visų žmonių meilės; tikri Dievo draugai verkia matydami žmones, nepažįstančius juose esančio Kūrėjo, neįsigilinusius ir neatradusius savyje sielos gelmės. J. Tauleris vaizdingai paaiškina, kad Dievo draugas „rūpinasi savo artimaisiais ir visais žmonėmis, meldžiasi už juos, tačiau ne atskirai už damą Matildą ar Kunegondę, bet gilesniu ir paprastesniu būdu. Taip, kaip jus matau vienu žvilgsniu, čia prieš mane sėdinčius, taip dvasinis žmogus visa aprėpia vienu dvasiniu žvilgsniu“.

J. Taulerio mokymas grund, arba sielos gelmė, kurioje gimsta Kristus

Vienuolio dvasinio mokymo pradinis taškas – vadinamojo grund paieškos ir atradimas. Vokiečių kalbos sąvoką grund nėra taip lengva išversti – bet iš J. Taulerio apibūdinimo ir pamokslų žodyno tai galėtume suprasti kaip gelmę, pagrindą, esmę. Tai sielos „dugnas“, kuris nėra žmogui paprastai pasiekiamas arba yra anapus sąmonės.

Įdomu tai, kad J. Taulerio sielos grund ir vėlesni šios sąvokos teoretikai bei mistikai (kaip Janas van Ruusbroecas, †1381 m., ir ypač Jakobas Böhme, †1624 m.) paklojo konceptualų kelią, iš kurio susiformavo moderni psichoanalitinė pasąmonės samprata. J. Tauleriui žmogaus sielos gelmė nėra tiesiogiai jam pasiekiama, ji slypi giliausioje sielos paslaptyje kaip „slaptinga karalystė“, kurią žmogui reikia atrasti, dėl kurios jis turi keliauti. Tai daug žadanti žemė, kurioje slepiasi Dievo paveikslas. Nors tai ir tiesiogiai sunkiai pasiekiama, J. Tauleris pasisako už žmogaus gebėjimą pažinti šią vidinę gelmę, panašiai kaip tai teigia modernus Karlo Jungo mokymas apie galimą „kelionę į pasąmonę“ (vis dėlto nepamirštant, jog J. Tauleris kalba iš teologijos perspektyvos – todėl negalima paprastai sutapatinti teologinės sielos ir psichoanalizės sąmonės).

Anot Taulerio, grund paieškos padės žmogui atrasti tris neįkainojamus lobius. Pirmiausia Dievas susitinka su žmogumi sielos gelmėje, tame grund lygmenyje. Būtent šioje vietoje žmogus Dievą atranda. Todėl Dievo ieškojimas ir gilinimasis į save yra labai susiję veiksmai. Įeidamas į save, leisdamasis į savo širdies gilumas žmogus gali atrasti Esmę, kuri yra kitas Dievo vardas. O vidinis Dievo ieškojimas tai pat veda į geresnį savęs pažinimą. „Sielos dugnas“ taip pat yra vieta, kurioje žmogus įgyja naują žvilgsnį į realybę, į save – ir todėl gali priimti tikresnius ir labiau tiesą atitinkančius sprendimus. Tai veiksmingo įžvalgumo ir nuovokumo vieta, todėl čia žmogus gali imtis kurti savo asmeninę vienybę, nes jis atranda vidines šaknis, nuo kurių viskas ir gali toliau augti.

Ir galiausiai – pabuvimas sielos gelmėje suteikia žmogui tvirtesnį pastovumą, nes dabar jis yra palaikomas kuriančios Dievo meilės, ir šios dvasinės stiprybės iš jo atimti negali niekas: nei liga, nei fizinis nuovargis, nei depresija, nei abejonės ir vienatvė. Niekas nebegali nutraukti to ryšio su Dievu. Įsišaknijęs Dieve tokiu lygmeniu žmogus tampa pastovus. Šių trijų dvasinio žmogaus savybių pavyzdys – pats Jėzus Kristus. Būdamas nuolatiniame santykyje su savo Tėvu, jis mato dvasinę realybę aiškiau nei bet kuris kitas žmogus, o tas ryšis jam suteikia dvasinių ir fizinių jėgų įveikti gyvenimui būdingus išbandymus.

Sielos „dugno“ ar „esmės“ atradimas prilygsta Dievo gimimui sieloje. Žmogus atranda Dievą savyje, vadinasi, jo siela tampa naujuoju Betliejumi. Čia J. Tauleris tęsia Ekharto mokymą, jį supaprastindamas savo auditorijai. Ekharto mokymo viršūne ir esme laikomas amžinasis Sūnaus gimimas Trejybėje ir idėja, kad žmogus taip pat turi būti Tėvo pagimdytas, sutapatinamas su Tėvo Sūnumi, ar, dar kitaip tariant, Sūnuje tapti sūnumi. J. Tauleris pritaiko šį mokymą savo laiko žmonėms ir jį perduoda savo Pamoksluose: „Dievas, kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą iš tiesų gimsta dvasiškai per malonę ir meilę mūsų sieloje. Šiuo gimimu Dievas mums tampa toks savas, Jis mums save atiduoda taip, kad niekas niekada nieko neturėjo savo žinioje. Jis yra mūsų, visiškai mūsų, labiau nei bet kuris kitas daiktas.“

Sielos grund atradimas yra skirtas visiems – tai kita labai svarbi J. Taulerio tezė. Dievas mus pirmas pamilo ir trokšta artimai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dievas visus žmones trokšta patraukti savęs link. Kiekviename iš mūsų Jis nori gimti ir visus nori padaryti savimi. Dievas kiekvieną žmogų paliečia, pakalbina, įspėja ir pašaukia. Tačiau brolis Johannesas pripažįsta, jog Dievo pašaukimą, įspėjimą ir dovanas žmonės priima nevienodai: „Kai Dievas paliečia žmogų ir pas Jį ateina su savo dovanomis, pas daugelį jis randa ir netvarkingą vietą. Jis randa čia daugybę kitų svečių ir turi pasitraukti, negalėdamas užeiti. Mes mylime ir ieškome kitų dalykų nei Dievas, todėl ir dovanos, kurias Dievas dovanoja kiekvienam žmogui, lieka be naudos. Mes sau prisikuriam tiek daug tuščių rūpesčių, kad nebeskiriam sau ir Dievui pakankamo dėmesio, sau patiems padarydami neapsakomą žalą.“

Kitame pamoksle J. Tauleris nurodo priežastį, dėl kurios žmonės vienodai neatsiliepia į visuotinį Dievo pašaukimą – arba neranda savo sielos „pagrindo“: „Kas gi tokio užkietina žmogaus širdį taip, kad žmogus tampa visiškai sausas ir šaltas visam tam, kas yra gera ir šventa? Tai turi būti čia, širdyje, kažkas kas nėra Dievas, nors tai ir būtų meilė sau ar kokiam nors kitam daiktui ar kūriniui.“

Išėjimas iš savęs

Mokytojas Ekhartas buvo kalbėjęs apie būtinybę žmogui atsisakyti viso tai, kas nėra Dievas. Didžiajam mąstytojui šis atsisakymas buvo sąlyga Dievui apsigyventi sieloje. Tačiau šalia reikalingo atsisakymo, kuris pasireiškia turtų ir visų nereikalingų darbų atsižadėjimu, Ekhartas pabrėžia kitą savęs apsivalymo aspektą: vidinio gyvenimo ugdymą ir palaikymą, aktyvų sielos parengimą sutikti Dievą. J. Tauleris perima šiuos du Ekharto doktrinos aspektus, tačiau labiau pabrėžia antrąjį. Ekhartas labiau akcentavo žmogaus troškimų visišką nebuvimą tam, kad Dievas rastų laisvą erdvę žmoguje apsigyventi, o J. Tauleris pabrėžia, jog užgesinti troškimus reikia – tačiau išskyrus tą vienintelį, kurio būtent ir trokštame, kad Dievas gimtų sieloje.

Norėdamas konkrečiai padėti sieloms patirti tą vidinę būseną, brolis Johannesas ima dviejų draugų pokalbio pavyzdį: jei vienas kalba, kitas turi klausytis, ir atvirkščiai:

Tai, kas turi priimti, turi būti tuščia, tyra ir švaru. Todėl tu turi tylėti: tuomet gimstantis tavyje Žodis galės būti ištartas, ir tu jį girdėsi. Tačiau būk tikras, jog, norėdamas kalbėti, jį vėl nutildysi.

Ir toliau: „Jeigu akis nori pamatyti sienos spalvas, ji privalo neturėti savyje kitokių vaizdų… jeigu ausis bus pilna triukšmo, ji negalės girdėti kito garso.“ Vadinasi, tam, kad Kristus gimtų manyje, turiu ne tik nutildyti garsus išorėje, bet dar ir savo viduje: „Jei pilnai išeini iš savęs, Dievas pilnai ir įeis. Kiek tu išeini, tiek ir Jis įeina, nei daugiau, nei mažiau.“ Juk Dievas pašaukė Abraomą išeiti iš savo krašto, palikti savo tautiečius ir nueiti į žemę, kurią pats parodys (Pr 12). Dievas jį taip šaukė norėdamas jam parodyti aukštesnį gėrį, t. y. anot J. Taulerio, dieviškąjį gimimą Dieve. Tęsdamas Abraomo ir sielos palyginimą, mistikas pabrėžia, jog žemė, kurią reikią palikti, simbolizuoja kūniškumą su visomis jo aistromis ir pagundomis, o tautiečiai – minčių polinkį į visokias svajones ir įsivaizdavimus, kurie kūną paveikia.

Visa, kas trukdo tam amžinajam Kristaus gimimui sieloje yra tavo stabai. Tavo priešas – tai, kas tau artimiausia: ta daugybė vaizdų, kurie dengia tavyje Kristų ir trukdo Jam gimti.

Taigi, sielos gelmės atradimas yra pirmoji sąlyga norint pažinti Dievą, bet yra ir antroji: kaip šaulys turi susikaupti vien į taikinį, taip žmogus turi palikti viską, kas nėra Dievas.

Norint dar kitaip perteikti šio J. Taulerio mokymo aspektą, galima pasitelkti tai, ką jis kalba apie Šventosios Dvasios priėmimą sieloje. Čia dar pridurkime, jog Kristaus gimimas sieloje ir Šventosios Dvasios priėmimas yra to paties Dievo apsigyvenimo žmogaus gelmėje variantai. „Pirmoji sąlyga, – teigia Tauleris, – norint Šventajai Dvasiai priimti yra neprisirišimas, arba vidinė laisvė. Žmogui tai reiškia atsiskyrimą ir atsisakymą viso to, kas paprasčiausiai nėra Dievas, vidinį pasitikrinimą, ar Dievas iš tiesų yra vienintelis žmogaus intencijos tikslas.“

Kitur vienuolis kalba apie du Šventosios Dvasios darbus sieloje: „Šventoji Dvasia veikia dvejopai žmoguje. Pirmiausia jį ištuština visiškai. Antra, jį pripildo tiek, kiek randa vietos. Padaryti žmogų tuščią yra pirmas ir svarbiausias pasiruošimas. Jei norima pripildyti statinę, reikia pirma išimti tai, kas joje yra. Jei norima įpilti vyno, reikia išpilti vandenį, nes abu skysčiai negali būti toje pačioje statinėje. Tam, kad Dievas įeitų, reikia, kad visa, kas žmogiška, išeitų. Mažiau bus tavęs, daugiau bus Dievo. Visa, ką tau reikia daryti – leisti Jam įvykdyti savo darbą tavyje ir Jam niekaip netrukdyti. Tuomet Jis tave pripildys visiškai.“

Asmeninis, bet ir visų kelias

Galima būtų kritikuoti J. Taulerį už tokią žmogaus ir Dievo priešpriešą. Ir iš tiesų kai kurie vėlesni dvasiniai judėjimai šią priešpriešą tik stiprins – ir atrodys, jog abu Sandoros partneriai labiau atrodo lyg oponentai. Tačiau tokiais stipriais posakiais J. Tauleris tik energingai siekia mus sugrąžinti prie esmės. Mistikui Dievas negali būti žmogaus konkurentas – bet Tas, kuris žmogų daro žmogiškesnį! Jo raginimus eiti į vidinį atsižadėjimą greičiausiai turėtume suprasti kaip pašalinimą to, kas žmoguje yra kliūtys Dievui apsigyventi sieloje.

J. Tauleris tiki, kad žmogus yra tikrai žmogus tuomet, kai jis tampa Dievo pripildytas ir apšviestas. Todėl bet koks šešėlis ar žmogiškoji tamsa turi būti šalinama. Kruopščiai ir iki galo. Įsileisti Dievą – reiškia žmogui atsimainyti, o tai yra viso gyvenimo darbas ir nuotykis. Vidinis gyvenimas yra visuotinis kelias, ir jo puoselėjimas galimas visiems – tereikia apsinuoginti ir vieną po kitos palikti tas kliūtis, kurias patys įsileidžiame Dievui priklausančioje sieloje.

Vienuolis dominikonas žmogui primena jo kilnų pašaukimą – atrasti Dievą savyje, pažinti dieviškąjį intymumą, o priemonės tam tikslui pasiekti yra paprastos ir, atrodo, mūsų laikams vėl madingos. Ar ne apie tai byloja stiprus dabartinių laikų veržimasis prie vidinio gyvenimo ir įvairių meditacijos formų? Ar viduramžių mistikai ir, pavyzdžiui, J. Tauleris neturėtų mums kai ko pasakyti apie vidinės ramybės atradimą? Ar toli į rytietiškas (ar tariamai rytietiškas) meditacijos formas besileidžiantys žmonės neatrastų čia mūsų kultūros labiau atitinkančio mokymo, perduoto paprastais žodžiais?

Šis asmeninis nuotykis nėra tik kiekvieno atskiro krikščionio, bet ir visos žmonijos kelias. Ar leisimės į šią kelionę? Ar leisimės būti pagauti mumyse šaukiančios Dievo meilės? Ar leisime Dievui gimti savyje? „Savyje įžvelgiu kažką, kas apšviečia mano dvasią. Jaučiu tai negalėdamas to aiškiai matyti. Bet man atrodo, kad, jei galėčiau jį pasiekti, tiesoje pažinčiau visą tikrovę“, – rašo J. Tauleris.

P. S. Šis vienuolis nėra visai svetimas ir nepažįstamas lietuvių skaitytojams: 1930 m. lietuvių ir šveicarų mokslininkas Juozas Eretas į lietuvių kalbą išvertė keletą J. Taulerio pamokslų. Knyga vadinasi „Jonas Tauleris iš Strasburgo (Mistinės literatūros studija)“ su antrašte „Jo gyvenimo aprašymas ir dešimt išverstų bei komentuotų jo pamokslų. Su vienu žemėlapiu ir šešiais paveikslais“.