Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Jónas Baldvinas Hannibalssonas. Mintys apie prabėgusį laiką

Islandijos užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas. Andriaus Ufarto / „BNS Foto“ nuotrauka

Minint pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio 90 metų jubiliejų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2022 m. spalio 25-ąją surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos kūrimasis po 1990 m.: vizijos, realijos, atmintys”. Renginyje dalyvavo ir Vilniaus miesto garbės pilietis Jónas Baldvinas Hannibalssonas, 1988–1995 m. ėjęs Islandijos užsienio reikalų ministro pareigas. Dalijamės konferencijoje perskaityta J. B. Hannibalssono kalba.

1991 m. sausio 12-oji. Mano namuose Reikjavike naktį suskambo telefonas. Skambino Vytautas Landsbergis iš Vilniaus. Jis pasakė: „Rusai pradėjo šturmą. Jei tebesate ištikimas savo žodžiams, kuriais reiškėte paramą mums, nedelsdamas atvykite į Vilnių ir būkite su mumis. NATO šalies užsienio reikalų ministro buvimas labai svarbus.“

Kokie buvo tie mano palaikymo jums žodžiai?

1990 m. birželio 6 d. Kopenhagoje vyko svarbi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) remiama konferencija, kurioje dalyvavo visų Europos (įskaitant SSRS) ir Šiaurės Amerikos šalių atstovai. Tuo metu buvo praėję trys mėnesiai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Konferencija buvo vienas iš kelių susitikimų, skirtų Šaltajam karui užbaigti. Šiame susitikime ypač daug dėmesio buvo skiriama žmogaus ir suverenumo teisėms pasaulyje, kuris veiks pagal naująją pasaulio tvarką.

Vyginto Skaraičio / „BNS Foto“ nuotrauka

Mano kolega konferencijos organizatorius Uffe Ellemannas Jensenas buvo pakvietęs neseniai paskirtus trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus Lennartą Meri, Janį Jurkaną ir Algirdą Saudargą. Jie turėjo pasisakyti už atkurtą savo šalių nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos atstovas, pastebėjęs juos sėdinčius salėje, pareiškė: „Tegu jie tuojau pat išeina, antraip išeisime mes.“ Mano kolega danas nenorėjo prisiimti atsakomybės už „taikos proceso sugadinimą“. Tad Baltijos šalių užsienio reikalų ministrams buvo parodytos durys. Ir tai įvyko žmogaus teisėms skirtoje konferencijoje!

Balsas tyruose

Kurį laiką užsienio reikalų ministrai sakė savo kalbas tarytum nieko nebuvo įvykę. Atėjo mano eilė. Išmečiau iš anksto parengtą tekstą ir kalbėjau tik apie Baltijos šalis ir apie tai, kas ką tik įvyko salėje. Pagal Danijos užsienio reikalų ministerijos stenogramą, pasakiau štai ką:

Mes neturėtume manyti, kad mūsų ištikimybė taikos procesui pateisina Baltijos šalių teisėtų nepriklausomybės siekių ignoravimą. Žmogaus teisės ir suverenumo teisės yra neatskiriamos. Negalime vieniems šias teises suteikti, o kitiems – ne. Juk kalbame apie žmogaus teises, o ne privilegijas.

 Esama neginčijamo istorinio fakto, kad Baltijos šalys yra buvusios nepriklausomos, ir jų suverenumą buvo pripažinusi tarptautinė bendruomenė. Antrojo pasaulinio karo metais jos tapo karinės invazijos, okupacijos ir Sovietų Sąjungos aneksijos aukomis. Šiuos veiksmus neteisėtais pripažino Lietuvos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas.

 Vienintelis priimtinas šios problemos sprendimas būtų pripažinti šių šalių suverenumo teisę. Atsisakyti tai padaryti reikštų pažeisti Helsinkio proceso nuostatas. Žinoma, reikia pripažinti visus teisėtus Sovietų Sąjungos saugumo Baltijos regione interesus. Tai būtų derybų objektas. Tačiau bet kokia prievarta – karinė ar ekonominė, kuria būtų siekiama priversti šias šalis susitaikyti su tolesniu buvimu Sovietų Sąjungos sudėtyje, traktuotina kaip tarptautinės teisės pagrindinių principų pažeidimas.

Jėgos naudojimas ne tik prieštarauja gyvybiškai svarbiems Baltijos šalių interesams, bet ir ilgalaikiams pačios Sovietų Sąjungos interesams. Sovietų Sąjungos vyriausybės ir demokratiškai išrinktų Baltijos šalių vyriausybių derybos būtų esminis išbandymas, parodantis, ar Sovietų Sąjungos vadovybė pritaria demokratinio valdymo principams, kuriais vadovaujasi pasibaigusio Šaltojo karo sąlygomis gyvenanti Europa.

Man palikus tribūną, iš savo vietos pašoko žmogus, apkabino mane ir pasakė: „Kokia garbė būti mažos šalies atstovu ir turėti leidimą sakyti tiesą.“ – „Kieno leidimą?“ – tyliai paklausiau. Tai buvo Maxas Kampelmanas – žymus sovietologas ir vienas iš pagrindinių Ženevoje JAV atstovaujantis derybininkas. Nė vienas iš konferencijoje dalyvavusių užsienio reikalų ministrų nepratarė nė žodžio.

J. B. Hannibalssonas ir V. Landsbergis. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Tokie tai buvo mano pasakyti paramos žodžiai. Savo ištikimybę įrodžiau – Landsbergio paprašytas atvykau praėjus šešiems mėnesiams po konferencijos.

Žmonių valia

Savo knygoje „Baltijos kelias į laisvę“ (The Baltic Road to Freedom) savo patirtį nusakiau taip:

Niekada nepamiršiu tų dienų. Aplinkui šimtai tūkstančių žmonių, prie laužų šildančių šalčio geliamas rankas, susikabinusių rankomis, dainuojančių liaudies dainas. Stebėjau tautą – beginklę ir vienišą, laisvės ir žmogiškojo orumo vardan pasitinkančią tankus. Man buvo garbė būti kartu su šiais žmonėmis tomis mirtinai rizikingomis valandomis.

Tuo metu taikoma smurto strategija labai primena tai, kas dabar vyksta Ukrainos pietryčiuose. Surežisuoti etninių mažumų konfliktai, skirti Sovietų Sąjungos vyriausybės įsikišimui pateisinti. Vėliau paskelbta nepaprastoji padėtis siekiant paleisti parlamentą bei vyriausybę ir taip atkurti tvarką bei teisingumą. Visa tai primena dabartinį scenarijų Ukrainoje.

Kodėl paskutinę akimirką sovietai atsitraukė? Tankai veržėsi pirmyn. Specialiosios pajėgos užėmė kariniu požiūriu strategiškai svarbias vietas (vyriausybės pastatus, televiziją ir radiją, kt.). Man visiškai aišku, kodėl jie atsitraukė. Beginklių ir bebaimių vieningų žmonių atsakas buvo toks triuškinantis, kad, jeigu būtų buvusi panaudota visa turima jėga, tai būtų pavirtę į žiauriausią kraujo praliejimą Europoje nuo karo laikų. Kiek per daug tokiam veikėjui, kaip Michailas Gorbačiovas, – Nobelio taikos premijos laureatui.

Nebelikus siekio naudoti jėgą, nebelieka ir policinės valstybės. Nenaudodama jėgos, Sovietų Sąjunga negalėjo nesubyrėti.

Istorinis lūžis

Tuo metu ne iki galo suvokėme, kad iš tikrųjų liudijame didingą istorinį lūžį. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje pabaiga. Jūs – Lietuvos žmonės – kartu su kaimyninėmis Baltijos šalimis siekėte susigrąžinti teisingumą, prarastą per karą ir per vėlesnį beveik pusės amžiaus laikotarpį.

Būtent čia, Vilniaus gatvėse ir aikštėse, matėme kažkada galinga buvusios Sovietų Sąjungos pabaigos pradžią. Tai milžiniškas pasiekimas, suteikęs galimybę laisvės ir demokratijos sėkloms sudygti Rusijos dirvoje. Jūs nekalti, kad ši puiki galimybė sukurti geresnį ir saugesnį pasaulį buvo prarasta. Mums visiems teks galiausiai prisiimti atsakomybę.

Kaip jums pasisekė pasiekti tokių permainų susidūrus su daug pranašesne jėga be ryžtingos Vakarų demokratinių šalių paramos? Tai dar ne pabaiga – viską nulems Ukrainoje vykstanti mūsų vardu kovojama egzistencinė kova.

Bet tikrai žinome, kad jūs nebūtumėte laimėję be nuolatinio tautos susitelkimo kritinių išbandymų akimirkomis. Ir tai nebūtų įvykę be tvirto vadovavimo, be lyderio, tvirtai įsitikinusio siekiamo tikslo teisingumu, žmogaus, suvokiančio, kad pavojuje yra tauta ir jos kultūros paveldas. Toks žmogus buvo Vytautas Landsbergis.

Tinkamas žmogus tinkamoje vietoje tinkamu laiku

Jis nebuvo teisininkas, ekonomistas ar politologas. Jis buvo kultūros žmogus ir kovotojas už laisvę. Ir kas yra toji laisvė? Tai tautos kūrybinio talento išlaisvinimas ir jo panaudojimas visų labui. Muzikos profesoriui priimtinas vaidmuo.

Nepavykęs perversmas

Praėjus dviem dienoms po Maskvoje įvykusio perversmo, Briuselyje susitiko NATO Ministrų Taryba. Nė vienas nežinojo, kas tuo metu vadovavo Kremliui. NATO generalinio sekretoriaus Manfredo Wörnerio buvo paprašyta pabandyti tiesiogiai susisiekti su Borisu Jelcinu. Po pusvalandžio Wörneris grįžo ir perdavė tokią iš Jelcino gautą žinią:

Perversmas žlugo. Jis, Borisas Jelcinas, dabar yra demokratinių jėgų vadas. Šios jėgos kontroliuojamos. Jelcinas prašo susirinkusių NATO šalių užsienio reikalų ministrų kiek įmanoma palaikyti šias jėgas.

Kai atėjo mano eilei pasisakyti apie Jelcino žinutę, kaip ir tada Kopenhagoje, atidėjau į šalį paruoštą kalbą ir sureagavau į visiškai pasikeitusią situaciją. Stenogramoje užfiksuoti toliau pateikti mano žodžiai.

Galimybių metas

Leskite man priminti, kad seniau mūsų buvo prašyta nieko nesakyti ir nedaryti, kas galėtų pakenkti Gorbačiovo pozicijai, nes tuomet grįžtų griežto kurso šalininkai ir kiltų grėsmė taikos procesui. Dabar aišku, kad toks metodas klaidingas. Griežto kurso šalininkų bandymas nepasisekė. Gorbačiovas, turėjęs vienintelį tikslą – priėmus naująją konstituciją, bet kokia kaina neleisti subyrėti Sovietų Sąjungai, – prarado valdžią. Naujasis lyderis yra Borisas Jelcinas.

Liaudies deputatų taryba Molotovo–Ribbentropo paktą paskelbė niekiniu. Tad naujoji Rusijos vadovybė pripažino, kad Baltijos šalių okupacija ir aneksija buvo neteisėta. Pusę amžiaus šios šalys kentė rusifikaciją, įskaitant pasikartojančius trėmimus, kalbos ir tautinės kultūros gniuždymą.

Visa tai prieštaravo pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir dabar svarstomoms tarptautinei bendruomenei skirtoms taisyklėms. Todėl esame moraliai įpareigoti palaikyti atkurtą Baltijos šalių nepriklausomybę, lygiai kaip elgiamės Centrinės ir Rytų Europos atžvilgiu.

Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas parodys pavyzdį ir taps galinga paskata kitoms šalims siekti išsivaduoti iš Rusijos imperijos.

Sėkmės istorija

Jei teisingai pamenu, reakcija į mano kalbą nebuvo labai entuziastinga. Tačiau Kremliuje vykstant kovai dėl valdžios, o Vakarų šalių politikai akivaizdžiai esant žlugusiai, mes pasinaudojome šia galimybių teikiančia proga ir ėmėmės veikti – Islandija oficialiai pripažino atkurtą Baltijos šalių nepriklausomybę ir užmezgė su jomis diplomatinius santykius. Netrukus procesas tapo negrįžtamas. Savo poelgiu pateikėme puikų pavyzdį „mažų šalių solidarumo“ ateičiai.

 

Perėjimas iš totalitarizmo į demokratiją (iš centralizuotos komandinės ekonomikos į vyriausybės prižiūrimą rinkos ekonomiką) yra milžiniškų pastangų reikalaujantis žingsnis. Gali būti taip, kad reikalai gali pradėti gerėti tik pirmiau pablogėję. Kaip tai įvyko, kad jūs ir jūsų kaimynės sėkmingai pasiekėte tikslą, o Ukraina – ne ir, maža to, susidūrė su tragiškomis pasekmėmis?

Jūs geriau už mane nusimanote apie šią situaciją. Manyčiau, kad jums būdinga tam tikra institucinė atmintis, besitęsianti nuo tarpukario nepriklausomybės laikų. Iš savo karčios patirties žinojote, kad iškovotą nepriklausomybę būtina stiprinti ir apsaugoti nuo galimos agresijos ateityje. Todėl, vos tik atsiradus galimybei, įstojote į Europos Sąjungą ir NATO. Būtinybė atitikti įstojimo kriterijus reformų procesui suteikė išorės padiktuotą disciplinuotumą.

Ši sėkmės istorija rodo vertingą pavyzdį Ukrainai, kovojančiai už išlikimą. Užbaigę kelionę per visus skaistyklos ratus, galite pasidalinti su ja savo patirtimi. Esate elgesio su Rusija ekspertai. Turėtumėte daryti įtaką Europos Sąjungos ir NATO taryboms, kad jos siektų pagreitinti Ukrainos integraciją į šias struktūras ir sutvirtinti svyruojantį Europos šalių lyderių ryžtą.

Namų jausmas?

Manęs dažnai klausia: kodėl būtent Islandija? Kodėl Islandija taip aktyviai palaikė jūsų kovą už nepriklausomybę? Išsamų atsakymą į šį klausimą rastumėte mano knygoje „Baltijos kelias į nepriklausomybę: Islandijos vaidmuo“. Čia pateiksiu glaustesnį atsakymą.

Šarūno Mažeikos / „BNS Foto“ nuotrauka

Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo to laiko, kai pasitraukiau iš politikos ir tapau Islandijos ambasadoriumi JAV, aplankiau mormoniškosios Jutos valstijos sostinę Solt Leik Sitį. Lankiau Islandijos naujakurių palikuonis. Mormonų religinės doktrinos kredo yra įsipareigojimas gelbėti savo protėvių sielas. Todėl jie yra įkūrę didžiausią pasaulyje genealogijos institutą. Jiems paprasčiausiai būtina žinoti, kas yra jų protėviai. Atsitiko taip, kad instituto vadovė buvo islandų kilmės.

Prieš man išvykstant iš instituto, ji man įteikė atspausdintą 660 puslapių mano genealoginį medį, nusidriekiantį praeitin per 32 kartas. Jame aptikau, kad X amžiuje trys mano protėvių kartos gyveno Kuržemėje. Tikiuosi, žinote, kur ji yra. Kai papasakojau apie tai savo draugui Vytautui Landsbergiui, jis pasakė: „Štai kur atsakymas į klausimą „Kodėl Islandija?“. Tai buvo Jūsų kelionė namo!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.