2021 10 07

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Jonas Kavaliūnas. Lituanistinio švietimo patriarchas

Pedagogas, visuomenės veikėjas Jonas Kavaliūnas. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Čikagos lituanistinės mokyklos ir Čiurlionio galerijos Jaunimo centre direktorė, dienraščio „Draugas“ redaktorė Laima Apanavičienė apie Biržų krašto šviesuolį Joną Kavaliūną rašė, kad jis, be jokios abejonės, yra lituanistinio švietimo JAV patriarchas.

Tarp daugybės jo nuopelnų tikriausiai patys didžiausi – Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje įsteigimas ir 1967 m. jo suorganizuoti savaitę trunkantys mokytojų kursai, teikiantys didelę naudą išeivijos lituanistinių mokyklų mokytojams. Jie per įtempto darbo stovykloje savaitę sužino pedagogines ir leidybos naujienas, pasidalija savo darbo patirtimi, parsiveža į savo mokyklas daug žinių ir sumanymų. 

Gimė pedagogas ir visuomenės veikėjas Jonas Kavaliūnas 1913 m. rugpjūčio 1 d. netoli Biržų esančiame Drąseikių kaime. 1931 m. baigė Biržų gimnaziją. Studijavo germanistiką ir pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1937–1944 m. mokė vokiečių kalbos Marijampolės, Giedraičių, Kauno, Biržų gimnazijose.

Dėstant Kauno mokytojų seminarijoje, universiteto senatas, rektorius, Švietimo ministerija nutarė J. Kavaliūną siųsti stažuotis į užsienį pas garsų to meto vokiečių profesorių Nadlerį. Bet Lietuvos jaunimui atsisakius stoti į Vokietijos karinius dalinius, universitetas buvo uždarytas, o stažuotė atšaukta. Teko grįžti į Biržus. Jonas Mekas, tais metais dar gimnazistas, vėliau prisimins, kad Biržų gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas J. Kavaliūnas jį „įvedęs į pogrindinę rezistenciją“. J. Mekas jam padėjęs platinti pogrindžio spaudą. Bet J. Kavaliūnas tos spaudos jam niekada neduodavęs gimnazijoje. Abu susitikdavo kitose įvairiose miesto vietose. Dažniausiai prie Biržų pilies griuvėsių. 

1944 m. J. Kavaliūnas su žmona ir dukrele pasitraukė į Vokietiją. Dar mokytojaudamas Giedraičiuose sužinojo, kad buvo įtrauktas į Sibiran numatytų išvežti žmonių sąrašą. Tačiau apsispręsti išvykti iš Lietuvos buvo sunku. Sūnus Marius pavasarį buvo persirgęs plaučių uždegimu. Tėvai bijojo, kad per sunkią kelionę liga neatsinaujintų. Manė, kad tėviškę palieka neilgam, tik porai mėnesių. Todėl paliko sūnų pas žmonos tėvus. Nors vėliau to ne kartą gailėsis. (Po keliolikos metų, jau gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, paragins pradžios mokyklos, kurioje mokytojavo, mokinius parašyti prašymus sovietų valdžiai, kad leistų mokytojo sūnui iš Lietuvos atvažiuoti pas tėvus į Ameriką. Tuos mokinių prašymus JAV viceprezidentas Richardas Nixonas Maskvoje įteikė Nikitai Chruščiovui. Po N. Chruščiovo vizito Amerikoje J. Kavaliūnui buvo pranešta, kad sūnui leidžiama atvykti pas tėvus į Ameriką – aut. past.)

Tą 1944 m. vasarą, pasiėmę porą lagaminų, su žmona ir dukrele Sigute, kuri dar nevaikščiojo, iš Biržų geležinkelio stoties iškeliavo į nežinomybę. Septynias dienas ir naktis važiavo traukiniu. Apsistojo Velso lageryje. Vėliau – Tiubingene. Nebuvo dienos, kad nepagalvotų apie grįžimą į Lietuvą.

„Tačiau, – knygoje „Manėm, kad greit grįšim“ prisimena J. Kavaliūnas, – kol mes negalėjome grįžti, nė dienos nebuvome nieko nedarydami.“ Kartu su bendraminčiais ėmė steigti lietuviškas mokyklas. Pedagogui rūpėjo lietuvių stovyklose buvęs jaunimas.

„Pirmoji mintis buvo, – rašė J. Kavaliūnas, – kad tas jaunimas, kuris dabar yra, kad jis neprasėdėtų lageryje veltui, kad grįžęs į Lietuvą galėtų su draugais ir draugėmis sėdėti sekančios klasės tam pačiam suole, kad jam mokslas nenutrūktų.“ 

Lietuviškoms mokykloms reikėjo lietuviškų vadovėlių. Jų nebuvo. Tik vienas kitas buvo atsivežęs. J. Kavaliūnas gavo Stepo Zobarsko „Aušrelės“ lll dalį – pradinėms klasėms skirtą vadovėlį. Puikiai parašytas. Reikia jį išleisti. Tai ne taip paprasta. J. Kavaliūnas pasakoja: „Reikia gauti prancūzų leidimą. Prancūzai leidimą spausdinti duoda, jeigu mes įrodysim, kad popierių gausim iš kitur, ne iš prancūzų zonos, nenaudosim jų popieriaus. Padedant kunigui Adolfui Stašiui popierius buvo gautas iš amerikiečių zonos. (…) Susiradom Tiubingene spaustuvę, kuri atspausdina su lietuviškais rašmenimis, prideda nosines ir paskui ilgosioms ū prideda brūkšnelius, ir visai neblogas tekstas. Už mėnesio ta „Aušrelė“ jau spausdinama, o gruodžio mėnesį – pirmasis lietuviškas vadovėlis išeivijoje.“ 3500 egzempliorių tiražu buvo išspausdinta ir Jurgio Ambraškos bei Juozo Žiugždos „Lietuvių kalbos gramatika“.

1949 m. atvykęs gyventi į Ameriką, jis dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas. Gavęs valstybines stipendijas, vokiečių kalbos ir mokymo metodikos žinias gilino JAV ir Vokietijos universitetuose. Aktyviai dalyvavo išeivijos visuomeninėje veikloje, ypač švietimo srityje. Išrinktas JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininku, Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku švietimui. Pasitelkęs bendraminčius, kūrė šeštadieninių lituanistinių mokyklų programas, rašė ir leido mokinių užklasiniam skaitymui skirtus vadovėlius, rūpinosi steigiamų lietuviškų mokyklų patalpomis, lėšomis joms išlaikyti. 

1962 m. kartu su kitais įsteigė Čikagoje Dariaus ir Girėno lituanistinę mokyklą, iki 1966-ųjų buvo jos vedėjas. Padėjo organizuoti ir steigti lietuviškas mokyklas Lotynų Amerikos šalyse. Porą metų vadovavo Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje. 1982 metais įsteigė neakivaizdinę pradinę mokyklą ir aukštesniąją lituanistinę mokyklą Klivlande. Parengė ir išleido kalbantiesiems angliškai skirtą dviejų dalių vadovėlį „Lithuanian“.

1987-aisiais buvo išrinktas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus vykdomojo komiteto pirmininku. Pedagogikai ir lituanistikai skirtus straipsnius spausdino „Aiduose“, „Ateityje“, „Drauge“, „Švietimo gairėse“, „Darbininke“ ir kituose išeivijos lietuvių leidiniuose. 1992–1993 m. dėstė vokiečių kalbą Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetuose.

J. Kavaliūnas buvo vienas iš Biržų „Saulės“ gimnazijos mecenatų, kuriam rūpėjo biržiečių gimnazistų pilietiškumo, patriotizmo, smalsumo, analitinių gebėjimų ugdymas. Jis buvo aktyvus gimnazijoje organizuojamo konkurso „Lietuva ir aš“ skatintojas ir rėmėjas, dalyvaudavo renkant konkurso temą, perskaitydavo šio konkurso nugalėtojų publicistinius, kūrybinius ir tiriamuosius rašinius.

„Malonu pavartyti Jūsų kelerių metų korespondenciją ir matyti gimnazijos darbus, – rašė laiške savo gimtajai gimnazijai. – Miela žinoti, kad mūsų konkurso tiksluose pirmiausia pabrėžiamas mokinių skatinimas pažinti, suprasti ir kūrybiškai perimti Lietuvos tautosakos, literatūros, mokslo bei kultūros palikimą, ugdyti meilę Tėvynei, tautinį tapatumą ir tautinę sąmonę. Laisvoje kūryboje matyti ilgesys tiesos, gėrio, grožio. Tai sveikintina, bet ir lauktina, kad toliau darbuose būtų svarstoma, ką daryti, kad būtų daugiau gėrio, tiesos ir grožio artimoje aplinkoje, gimtajame krašte, visoje Tėvynėje.“  

Už lietuviškam švietimui skirtą veiklą 2001 m. J. Kavaliūnui buvo suteikta JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos įsteigta Nusipelniusio mokytojo premija. 2002-aisiais J. Kavaliūnas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 

Kai jam švenčiant 95-metį „Draugo“ redaktorė paklausė, ką šiuo metu veikia J. Kavaliūnas, jubiliatas nusijuokęs atsakė, kad dabar nieko neveikiąs, tik tvarko savo nemažą archyvą, kurį ruošiasi perduoti Lituanistinio tyrimo ir studijų centrui Čikagoje. 

Mirė Jonas Kavaliūnas 2013 m. gruodžio 5 d. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. 

Šiandien, kai ne vieno lietuvio, išvykusio gyventi ir dirbti į turtingesnes šalis, vaikai užmiršta arba neišmoksta gimtosios tėvų kalbos, verta prisiminti J. Kavaliūno žodžius, kad „Lietuviškojo švietimo ir pačios lietuvybės išeivijoje pagrindas yra šeima, tėvai. Iš jų norime nedaug ir kartu labai daug, nes tuo reikalu remiasi visas švietimas. 1. Kalbėti su vaikais namie lietuviškai. 2. Pramokyti vaikus lietuviškai skaityti prieš išleidžiant į mokyklą. 3. Paskaityti jiems vakarais lietuviškai, kol patys pamėgs lietuvišką knygą. 4. Leisti vaikus į lituanistinę mokyklą. Jei per toli, įregistruoti į neakivaizdinę lituanistinę mokyklą. Svarbiausia – mylėti vaiką ir jam perteikiamąsias vertybes – kalbą, istoriją, dainą, papročius, tautinę kultūrą.“ 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien