Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Jonas Paulius II ir fundamentali emocija

EPA nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

2020 metai yra paskelbti Jono Pauliaus II metais, todėl gausiai cituojamos jo mintys, skelbiami prisiminimai apie jį, aptariamas jo pontifikatas. Mintys, žodžiai, darbai yra svarbūs. Bet dar svarbesnis – buvimo būdas. Jonas Paulius II pasižymėjo ne vien teorine išmintimi ir genialiomis praktinėmis įžvalgomis, leidusioms supurtyti pasaulį. Jo asmenybės jėgą reikia kildinti iš ypatingų dvasinių procesų, vykusių jo viduje.

Bet netgi nesigilinant į šiuos procesus, o į Joną Paulių II žvelgiant išoriškai, esame paliesti ypatingo fenomeno – asmens patirties arba tiesiog buvimo patirties. Yra žmonių, kuriems užtenka tiesiog būti, ir tuo jie veikia šalia esančius žmones, minias, tautas, o kartais ir visą pasaulį. Savo pačiu buvimu jie sukelia bangą, o jų mintys, žodžiai ir darbai įgauna jėgos tik dėl jų buvimo.

Jono Pauliaus II buvimą aštriausiai jautė tie, kurie su juo tiesiogiai bendravo. Tačiau pasekime atidžiau, kas dedasi mūsų patirtyje, kai šiandien susipažįstame su liudijimais – skaitome prisiminimus, knygas ar žiūrime filmuotą medžiagą apie šį popiežių. Turbūt įsimename vieną kitą mintį, susižavime tam tikrais veiksmais, bet svarbiausia yra tai, ką gyvai patiriame – esame lyg persmelkti paties asmens. Tai ir yra buvimo patirtis, gyvybinės jėgos, kurios nereikia aiškinti žodžiais, pajauta.

Visas pasaulis Jono Pauliaus II buvimo jėgą stipriausiai pajuto jo mirties dieną. Daug kas iš mūsų tai dar prisimename. Tikintys ir netikintys, katalikai ir kiti krikščionys, netgi kitoms religijoms priklausantys žmonės tą valandą spontaniškai nutraukė savo užsiėmimus, išėjo į gatves, rinkosi į tam tikslui atvertas bažnyčias (Europoje tai jau buvo vėlyvas metas, apie 22 val.). Visi pamena tą 2005 metų balandžio dieną ir tą valandą, ir tai, ką tą akimirką jie veikė – gyvenime tokių valandų nėra daug. Visi išgyveno vienijantį ir gilų jausmą. Antropologai žino šią patirtį, kuri ištinka minias, mirus didžiai asmenybei. Bažnyčios tradicijoje, šventųjų mirties atveju, ji yra įvardijama kaip „šventumo kvapas“, kurį po regioną ar net pasaulį paskleidžia žinia apie šventojo mirtį. Ši patirtis, nors neretai sunkiai išmatuojama ar vertintina, yra netgi viena iš sąlygų, kanonizuojant žmogų. Laidojant Joną Paulių II Šv. Petro aikštėje buvo skanduojamas šūkis „Santo subito!“, reiškiantis reikalavimą šį žmogų kanonizuoti tuoj pat, nes jo šventumas visiems – akivaizdus ir jaučiamas. Tokiu būdu, beje, buvo kanonizuoti daugybė krikščionių pirmaisiais amžiais. Svarbiausia čia yra suvokti reiškinio esmę: žmonės savo pačių viduje jaučia kito asmens buvimą, junta, kad šis buvimas juos perkeičia ir žadina tai, kas juose yra geriausia.

Tai – fundamentali emocija. Ji iš esmės skiriasi nuo įprastinių ir paviršinių pozityvių emocijų, kurios dažnai tėra linksmo, bet labai trapaus buvimo išraiška, o kartais paprasčiausiai tarnauja gyvenimo rutinai ir temdo protą. Jeigu patyrinėtume fundamentalią emociją psichologiniu bei filosofiniu požiūriu, pamatytume, kad ji gali būti mūsų proto ir valios įkvėpėja, kūrybos ir tiesiog tikro gyvenimo šaltiniu. Autentiškos religinės, meninės, estetinės, etinės patirtys yra susijusios su fundamentalia emocija. Ją galima aptikti ir politikos srityje: prisiminkime Sąjūdžio fenomeną, kurį Lietuvoje patyrėme prieš 30 metų. Fundamentali emocija – tai giliausios tiesos atvertis ir patirtis, nepalyginamai galingesnė už teorinę tiesos refleksiją, kuri seka vėliau ir gyvenimą dažnai pakeičia sausais konceptais. Bet kuriuo atveju, Jonas Paulius II buvo asmenybė, visame pasaulyje žadinusi fundamentalią emociją. Ne tik religinėje, bet ir etinėje, estetinėje ir netgi politinėje plotmėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jonas Paulius II buvo šventasis ir mistikas, nes priartėjo prie gyvybės šaltinio, kurį vadiname Dievu. Tai nereiškia, kad turime teisę jį sudievinti ar paskelbti neklaidingu. Šiai pagundai kai kurie neatsispiria ir charizmatišką asmenybę paverčia stabu. Už tai nieko nėra baisiau, nes, tokiu atveju, fundamentalią emociją pakeičia fanatizmas – didžioji visų religijų liga. Jonas Paulius II nebuvo neklaidingas. Pavyzdžiui, jo laikais Vatikane vyravęs požiūris į kunigų pedofilijos reikalus išties temdo jo atliktus darbus. Rastume ir daugiau klaidų. Jono Pauliaus II pontifikatą teks įvertinti kritišku žvilgsniu, tam, kad iš klaidų Bažnyčia pasimokytų ir jų nekartotų. Tačiau tai, kad šis didis žmogus padarė klaidų, neatima iš jo šventumo, o iš mūsų – gyvybės ir šviesos patirties, kai apie jį galvojame. Tai tik rodo, kad net ir šventieji, taip intensyviai artėdami prie Dievo, vis dar lieka toli nuo jo. Mūsų gyvenimas čia – tik tikrojo gyvenimo pradžia.

Pabaigoje norėčiau prisiminti, kad 2020 metai Lietuvoje yra ne tik Jono Pauliaus II, bet ir jo vienmečio kardinolo Vincento Sladkevičiaus metai. Man rodos, kad apie šį kardinolą mąstydami, mes taip pat patiriame buvimo jėgą. Tikras gyvenimas sklinda per didžiąsias asmenybes, mistikus, šventuosius. Gaila, kad esame linkę tai nuvertinti, o nuvertinę prarandame vieną iš laimės šaltinių.

Komentaro autorius dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas, www.mruni.eu