2020 12 08

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Portretas.
Poetas Jonas Strielkūnas Klaipėdoje 1985 m. Bernardo Aleknavičiaus / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija

2020 12 08

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Jonas Strielkūnas. Likęs šiapus nebūties

Šiandien daugelį stebina strielkūniškos kūrybos fenomenas, poeto asmenybės ir joje glūdinčio talento kontrastai. Tas Jono talentas – tarsi spindintis perlas neišvaizdžios kriauklės viduje. Gražiai apie tai monografijoje „Gyvenimas prie turgaus“ yra pasakiusi Nacionalinės premijos laureatė Viktorija Daujotytė: „Kas yra Jonas Strielkūnas be savo eilėraščių? Tylus, nedrąsus, nekalbus ir neiškalbus, kokia panešiota striukele apsivilkęs nedidukas žmogus su berete, svetimas ryšių, pažinčių, naudingos tvarkos pasauliui, nebeatpažįstantis kasdien puošnesnio ir kasdien svetimesnio Vilniaus.“

Kelias į gyvenimą

Iš kur ir kokiais keliais jis atėjo į lietuvių poeziją? Kur jo talento ir pripažinimo paslaptis?

Kūrybos ir gyvenimo ištakos – mažas Putauskų kaimelis už Žaliosios girios, tarp Vabalninko ir Panevėžio. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ ir kituose leidiniuose tvirtinama, kad čia, Panevėžio rajone, 1939 m. kovo 16-ąją gimė poetas. Tačiau pats Jonas Strielkūnas tuo abejoja ir apie savo gimimą laiške Viktorijai Daujotytei rašo, kad gimęs kovo 8-ąją, o kovo 16-ąją buvo pakrikštytas Vabalninko bažnyčioje. Jis teigia, kad „tais metais su Panevėžiu niekas mūsų nesiejo, gal teisingiausia būtų rašyti – gimęs 1939 m. kovo 8 d. Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Putauskų kaime. Augęs, mokęsis ir dirbęs Vabalninke bei Biržuose ir tik penkerius metus prieš Vilnių gyvenęs Panevėžy, vis dėlto jaučiuosi esąs labiau biržietis negu panevėžietis, nors neatsisakau nei vienų, nei kitų“.

Portretas.
Jonas Strielkūnas su gvazdiku ir alaus bokalu 1989 m. Onos Pajedaitės / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija

Skaitymo aistra. Pirmosios eilės

Vaikystė buvo kaip ir daugelio, gimusių ir augusių tais rūsčiais pokario metais. Vienintelė vaiko dienų pramoga tuomet būdavo knygos. Skaityti išmoko anksti, dar prieš pradėdamas lankyti Sodelių pradinę mokyklą, pamokytas tėvo, kuris, nors baigęs tik tris rusiškos mokyklos klases, buvo apsišvietęs labiau už savo kaimynus: rašinėjo į laikraščius žinutes, vaidino klojimų spektakliuose, vadovavo apylinkės pavasarininkams. Skaitymo aistra užvaldė visam gyvenimui. Dar vaikystėje be perstojo giedodavo senelės kantičką lenkiškomis raidėmis, beveik atmintinai mokėjo Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“, perskaitė klėtyje ant komodos gulėjusią nežinia kiek metų kauptą periodiką, Sodelių pradinėje mokykloje prieškario metais išleistą lietuvių ir verstinę literatūrą vaikams.

Mokydamasis Vabalninko vidurinėje mokykloje skaitė viską, ką aptikdavo trijose – mokyklos, vaikų ir tuometinėje Vabalninko rajono – bibliotekose. „Žinoma, – prisimena poetas, – perskaičiau ir daugybę šlamšto, įskaitant Stalino premijos laureatų knygas, kurios ne tik nieko nedavė, bet ir gadino mane kaip žmogų ir kaip literatą. Tačiau drauge perskaičiau visą tuo metu lietuviškai išleistą rusų, prancūzų, anglų ir kitų tautų klasiką.“

Mokykloje, dar penktokas būdamas, pradėjo rašyti eiles apie tėviškės namų ilgesį (gyveno Vabalninke, iš kurio iki namų buvo 14 kilometrų), vėliau – apie pirmąją meilę. Buvo nesuprastas ir suniekintas, raginamas eiliuoti apie „didžiąsias“ komunizmo statybas. J. Strielkūno prigimčiai tai buvo svetima. Savo neviltį jis bandė išlieti nebaigtuose rašyti romanuose „Benamis“, „Kur mano tėvynė?“ Vėliau tais metais oficialias mokyklos sienlaikraščiui ir sau pačiam rašytas eiles poetas įvertins kaip prastas ir neoriginalias.

Biržų rajono laikraščio redakcijoje

Baigęs mokyklą, Jonas išvažiavo į Vilnių, Pedagoginį institutą. Bet studijavo neilgai. Grįžęs tėviškėn, dirbo Vabalninko, vėliau – Biržų rajono redakcijose. Iš Vabalninko laikraščio redakcijoje dirbusio Juozo Petronio mokėsi taisyklingo kirčiavimo. Daug rašė. Jo kūryboje įsitvirtino ketureilis, poeto Sigito Gedos žodžiais – poezijos tvirtovė. Tai buvo metai, kada bandantieji savo jėgas poezijoje mėgdavo deklamuoti eiles. Ir savas, ir mėgstamiausių, neretai tais metais draudžiamų, į Vakarus pasitraukusių poetų. J. Strielkūno tų dienų bičiulis literatas ir fotografas Vilius Mizaras prisimena, kad vakarais jie ateidavo į kampinį redakcijos kambariuką, kuriame atsakingasis laikraščio sekretorius Vytautas Valionis, bene rimčiausiai iš šio trejeto rašęs ir spausdinęs eilėraščius, maketuodavo eilinį laikraščio numerį: „Prirūkydami tą kambarėlį mėlynai, kartais iki paryčių skaitydavom Jeseniną, savo pačių ir kitų draugų eiles.“

„Biržiečių žodyje“ J. Strielkūnas dirbo laiškų skyriaus vedėju. Gyveno, tiksliau nuomojo lovos vietą, pas V. Valionio tėvus. „Kartais ir aš tenai užeidavau vakarais sužinoti, ką jis naujo parašė, – prisimena V. Mizaras. – Parašydavo jis ir po kokį posmelį nuvažiavęs į kolūkį. Tais laikais redakcijos darbuotojus kaime pavaišindavo, todėl kartą, man atėjus, šeimininkė šyptelėjusi perspėjo, kad kažin ar su Jonu šiandien besusikalbėsiu. Jis iš tikro gulėjo lovoje su visu švarku ir saldžiai miegojo. Nenubudo net smarkiai purtomas. Tada išsitraukiau iš mažosios jo švarko kišenėlės mėlyną knygutę, kur jis ką nors naują parašydavo, ir ėmiau skaityti. Paskutiniai posmai man labai patiko, todėl juos kartojau jau skaitydamas garsiai. Jonas pašoko: „Ei, geras eilėraštis. Kieno?“ Kaip – sakau, – kieno? Tavo. Ilgai vartė savo knygutę, kol patikėjo.“

Be rimtų eilių, Jonas parašydavo ir ketureilių, kuriuos laikė nerimtais. Dėjo juos į atskirą „papkę“, ant kurios užrašė: „Padrikos mintys pagiriom“. Vėliau kai kuriuos išspausdino, bet pačių, mano nuomone, įdomiausių išspausdinti negalėjau prikalbinti. Pacituosiu patį pirmąjį:

Pagiriom širdis nesąmones vien klieda

Apie meilę ir neužmirštuolės melsvą žiedą,

Bet iš tikro nėr nei meilės, nei žiedų,

Tiktai bonkų kamščiai ant grindų.

1996 metų vasario mėnesį J. Strielkūnas pasakojo: „Aš ironiškus eilėraščius visada rašydavau, tik į knygas nedėdavau. Nors ir keista, visi mane laiko labai lyrišku, labai niūriu poetu (Kazys Bradūnas kartą yra sakęs: žinai, Jonai, tavo eilėraščiai – tai šermeninės giesmės. Bet gražios), bet aš esu parašęs ir kalambūriškų eilėraščių. Trumpiausią eilėraštį esu parašęs Algiui Patašiui: „Nepatašęs – ne Patašius“. Arba Kęstučiui Navakui: „Pro sfinksės krūtį regiu Kęstutį“.

Sėdi prie kolonų.
Jonas Strielkūnas – „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėjas. Vilnius, 1969 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Glosto šunį.
Jonas Strielkūnas su šuneliu prie išlikusios klėties 1984 m. Romualdo Rakausko / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Pilasi gėrimo į taurę.
Jonas Strielkūnas tėviškėje 1984 m. Romualdo Rakausko / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Pievoje su žąsimis.
Jonas Strielkūnas tėviškėje su žąsimis Putauskų kaime Panevėžio r. 1984 m. Romualdo Rakausko / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Rankraštis.
Jono Strielkūno rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Rankraštis.
Jono Strielkūno rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Portretas.
Poetas Jonas Strielkūnas Vlado Braziūno fotografija

Atleido iš darbo

Gražių, romantiškų prisiminimų palikę J. Strielkūnui Biržai, ir vis dėlto biržietiškas finalas – minoriškas: už tai, kad Vabalninke dalyvavo Žolinės atlaiduose, Joną redaktorius Algimantas Garliauskas atleido iš darbo.

Atleidimas iš darbo Jonui buvo skaudus su Biržais susijęs smūgis ir, deja, ne paskutinis. Ir toliau J. Strielkūnas siųsdavo savo naujausius eilėraščius rajono laikraščiui. Jie buvo mielai spausdinami, skaitytojų gerai vertinami. Naujasis laikraščio redaktorius Leonas Grubinskas jam net didesnį honorarą užrašydavo, kol kartą Jonas atsiuntė eilėraščių triptiką „Emigrantai“.

„Rašė ten apie Amerikos bedarbius, – prisimena V. Mizaras. – Kapitalizmą tada galėjai plūsti kiek nori, todėl viską išspausdinom. (…) Ir viskas būtų buvę gerai, jeigu ne jo lyrinių herojų tėvynės ilgesys. Paskutiniame posme jie prisimena:

O tenai, Lietuvoj, žydi svėrės,

Gražios gėlės – ne tavo, ne mano.

Paskaitė tą eilėraštį rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius Kazys Bitinas ir baisiai supyko. Ir ant autoriaus, ir ant redakcijos. Kad tarybų Lietuvą šmeižiam. Neteisybė, kad Lietuvoj žydi svėrės! Svėrė – piktžolė. O su piktžolėm Lietuvoj sėkmingai kovojama. Laukai herbicidais purškiami. Ir uždraudė Joną Strielkūną laikrašty spausdinti.“

Jonas, iki tol rašęs vien gryną lyriką, bičiuliams aiškino, kad rašydamas galvojęs ne apie emigrantus, o apie save, nerandantį tinkamo darbo Panevėžyje.

Kai po daugelio metų jis už poezijos knygą „Varpo kėlimas“ gaus respublikinę premiją ir atvažiuos į Biržus, tuometiniai partijos sekretoriai poetui spaus ranką, apipils dovanomis, o buvęs jo kolega rašytojas Petras Skodžius kandžiai konstatuos: „Joną išvijome, o dabar kaip pranašą priimame.“

Atleistas iš redakcijos dirbo Šukionių skaityklos vedėju, bet skaityklą greit uždarė. Įsitikinęs, kad savam krašte pranašu nebūsi, J. Strielkūnas išvyko į Panevėžį. Čia jo laukė darbas Panevėžio naftos bazėje, knygos, skaitymas ir rašymas. Ant benzino kvitų, popieriaus lapų, vėliau eilėraščius iš juodraščių persirašant į knygutę, kad nepasimestų… Panevėžyje J. Strielkūnas buvo supažindintas su „Švyturyje“ dirbusiu poetu Vladu Šimkumi. Šis iš karto pastebėjo naujojo pažįstamo talentą. J. Strielkūno eilėraščius išspausdino „Švyturys“, „Pergalė“.

Dešimtmečiai „Literatūroje ir mene“

Jis kviečiamas į Vilnių. 1967-aisiais pradeda dirbti „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kur su pertraukomis darbuosis daugiau kaip trisdešimt metų. Iš pradžių davė skaityti korektūrą. Priėmė vienam mėnesiui. Bandomajam laikotarpiui.

„Tas laikotarpis užsitęsė, – yra sakęs J. Strielkūnas, – ir kai Juozas Aputis išėjo iš redakcijos, perėjau į jo vietą – vadinamuoju „literatūriniu darbuotoju“ į Grožinės literatūros skyrių. Tuo metu skyriaus vedėjas buvo Eugenijus Matuzevičius. Kai jis išėjo į pensiją, pats tapau skyriaus vedėju, padariau didžiausią karjerą, kuri tais laikais buvo įmanoma, nes aukštesnio posto nepartinis negalėjo užimti.(…) Dar įdomu, kad „Litmenyje“ daug biržiečių buvo. Tada, kai aš atėjau, ten dirbo Matuzevičius, Dailės skyriaus vedėjas Edvardas Pranskūnas, Teatro ir kino skyriuje dirbo Eustachijus Aukštikalnis ir Saulius Macaitis, vėliau vietoj pastarojo – ir Egmontas Jansonas. Taigi buvom beveik biržietiškas laikraštis pasidaręs. Tai jie mane užtardavo. Atvažiavau į Vilnių jaunas, toks nusigandęs. Patekau tarp savųjų. Kažkas atsiuntė iš Kupiškio etnografinius kailinius – kažkodėl į „Literatūrą ir meną“, tai mes kartais miegodavom po tais kailiniais, nes neturėjom buto – nei aš, nei Saulius.“

Paulius Širvys, Jonas Strielkūnas ir kiti „Poezijos pavasario“ dalyviai renginio metu (1978 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Su ąžuolų vainiku.
Jonas Strielkūnas – 1991 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. A. Urbano / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Skaito knygą.
Poetas Jonas Strielkūnas 1981 m. Onos Pajedaitės / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija

Pažintis su P. Širviu

Kartą ant redakcijos laiptų poetas Alfonsas Bukontas supažindino Joną su Pauliumi Širviu. Iškart abu poetai susidraugavo. „Pas Paulių, – yra pasakojęs J. Strielkūnas, – kambaryje už nedidelės pastatomos knygų lentynos buvo sulankstoma lova, tai ant jos pasikeisdami ir miegodavome: tai tas nueina, tai kitas, jeigu neturi buto. Paskui jis pasiūlė man nuolat apsigyventi.“ Čia pas savo seserį, kitame to paties buto su bendra virtuve kambaryje, gyveno medicinos mokyklos moksleivė Janina. Virtuvėje, gerdami arbatą, jauni žmonės ir susipažino. Susituokė. Gavo kuklų butelį Lazdynuose. Daugiau kaip trisdešimt metų gyveno netoli Kalvarijų turgaus. Bute, kurį „davė“ Rašytojų sąjunga. Abu užaugino dukterį Aistę ir sūnų Rimvydą. Susilaukė trijų vaikaičių. Jauniausias, Kostas Strielkūnas, jau rašantis ir eilėraščius, ir pasakėčias, ir prozą.

„Literatūros ir meno“ redakcijoje dirbęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas prisimena, kad „pagal grafiką turėdavom eiti į spaustuvę ir peržiūrėti sumaketuotus puslapius. Toks žiūrėtojas buvo vadinamas „šviežia galva“. Na, paskutinis žvilgsnis. Kad būtų švaru. Geriausiai sekėsi „šviežgalviauti“ Jonui Strielkūnui. Tik palinksta virš puslapio ir jau rodo klaidą pirštu, ir juokiasi.

Dar apie Joną. Jo darbo stalas būdavo labiausiai sujauktas. Stirtos ir kalnai prozos ir poezijos. Už tą netvarką buvo ne kartą bartas ir „svarstytas“. Bet kai valdžia pareikalaudavo, duok paskaityti vieno ar kito eilėraščių, tai Jonas beveik nežiūrėdamas reikiamus lapelius ištraukdavo.“

Skaitytojų pripažinimo sulaukusios knygos

1967 metais išleidžiamas pirmasis eilėraščių rinkinys „Raudoni šermukšniai“. 1971 metais, pasirodžius antrajai poezijos knygai „Vėjas rugiuos“, J. Strielkūnas priimamas į Rašytojų sąjungą. Rašo naujus eilėraščius, verčia Nikolajaus Nekrasovo, Fiodoro Tiutčevo, Afanasijaus Feto, Janio Rainio ir kitų poetų poeziją. Kas keleri metai pasirodo vis naujos poezijos knygos: „Varpo kėlimas“, „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Lapkričio medis“, „Pirmoji meilės knyga“, „Tamsūs buvo žiedai“, „Trečias brolis“, „Žirgo maudymas“, „Tamsos varpai, šviesos varpai“, „Einu namo“, „Ligi dvylikos“. Kiekviena sulaukianti skaitytojų pripažinimo, nes jose įtaigiomis strielkūniškomis spalvomis sužėri poeto talentas, jo sėkmingi bandymai sau ir kitiems „įžiebti bent kibirkštį vilties“.

O naujausia ir įspūdingiausia jo knyga – iš dešimties eilėraščių rinkinių sudaryti du tomai „Lyrikos“, kurie – tarsi kelionė viso gyvenimo poetiniu keliu. Poetas sakė, kad prie šių dviejų tomų dirbęs labai sunkiai. Buvo sumanęs eilėraščius dėti chronologine tvarka, tačiau paaiškėjo, jog datas tvarkingai rašęs tik prie naujesnių eilėraščių, o jaunystės tekstai išsimėtę kaip papuola. Bandęs atrinkti, kaip ir kas. Užplūdę daug prisiminimų. Kai kurie eilėraščiai priminę senus įvykius, žmones.

„Kai kurie jaunystės eilėraščiai, – pasakojo poetas, – atrodė naivoki. Paprastesni. Tačiau yra dalykų, kuriuos gali parašyti tik jaunystėje, ir dalykų, kurių būdamas jaunas niekaip neparašysi.“

Likimas – poezija ir knygos

Vis dažniau susimąstydamas apie pragyventus metus, vingius ir suklupimus, savo ir kitų skausmą, sulaukęs septyniasdešimtmečio, poetas sakydavo, kad vienintelis likimo atlygis jam buvo poezija ir knygos. Už dvidešimt pirmą amžių poetui daug gražesnis devynioliktas amžius, kai džiovos pakąsti poetai rašė iš paskutiniųjų jėgų, kūrybą vertindami kaip šventą darbą. Jis sakosi nesuprantąs šiuolaikinės poezijos, postmodernizmo terminu besidangstančių jaunųjų poetų. Negalima rašyti be idėjos, be formos ir apskritai be jokių kriterijų.

„Gal aš senoviškai žiūriu į poeziją, bet, man regis, joje turi būti gelmės, išgyvenimo ir jėgos – nepakanka vien keisto žodžių kratinio. (…) Dėl savo eilių visą laiką abejoju. Aš visai netikiu, kai mane labai giria. Didelės vietos literatūroje sau neskiriu, man pakaktų kaip Vaičaičiui, kurio kelios elegijos labai gražios, ir tai yra didelis dalykas. Duok Dieve, kad nors tiek išliktų“, – yra sakęs poetas.

Paklaustas, kas jam yra poezija, kodėl rašantis eiles, atsakė, kad todėl, jog kitko nemokąs daryti: „Toks mano gyvenimo būdas, jei nerašyčiau eilėraščių, mano gyvenimas iš viso nebetektų prasmės. Jaunystėje neturėdamas darbo esu baigęs buhalterijos kursus, ir jeigu dabar būčiau buhalteris kokioj kontoroj – nežinau, kažkaip baisoka. Man atrodo, kad poezija mane tik ir gelbsti nuo išnykimo. Dabar darai tai, ką moki, kas tau arčiau, galbūt, kaip sako, kam tu užprogramuotas iš aukštybių. Manau, kad poezija išreiškia mano esmę. Kaip ir kiekvienas, galiu dirbti bet kokį darbą. Bet kada žmogus daro nemėgstamą darbą, tai jo gyvenimo tragedija.“

Stovi keturiese.
Iš kairės: kalbininkas Antanas Pakerys, rašytojai Jonas Strielkūnas, Donaldas Kajokas, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Vilnius, 2002 m. Zenono Baltrušio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Naršo dokumentus.
Jonas Strielkūnas ieško prapuolusių rankraščių 2004 m. Zenono Baltrušio / / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija
Portretas.
Poetas Jonas Strielkūnas. Tomo Urbelionio / „Fotobanko“ nuotrauka

Paskutinis dešimtmetis

Nelengvi buvo paskutiniai gyvenimo metai. Iš poetą artimiau pažinojusių vabalninkiečių buvau girdėjęs, kad Jonas sveikata pasigirti negali. Ir nedažnuose literatūriniuose vakaruose jis nespinduliavo energija. Dar prieš dešimt metų gydytojai jam diagnozavo vėžį.

„Buvau šventai įsitikinęs, – yra sakęs poetas, – kad mirties išvengti nepavyks. Žinoma, rašyti nenustojau – apie tai parašiau knygą „Einu namo“, būdamas visiškai tikras, kad tai paskutinė mano knyga. Mano gydytojas buvo pasakęs: „Viską lems likimas – galite gyventi dar trisdešimt metų, bet galite neištraukti nė dviejų mėnesių.“ Likimas davė poetui dar dešimt metų. Apmąstymams ir kūrybai. Neretai geliamai skaudžiai.

„Drauge su senkančiomis gyvybės galiomis, – rašė laiške literatūrologei V. Daujotytei, – vis retesnės akimirkos, kurias būtų galima pavadinti poetiniu nušvitimu. Vis labiau norisi pasitraukti iš to literatūrinio turgaus, kur niekinami J. Aputis, H. Čigriejus, R. Granauskas, Just. Marcinkevičius ir kiti, kurie buvo ir lieka viena svarbiausių mano ne vien literatūrinio gyvenimo dalių. Likimas ne sykį mane vedžiojo beprotybės ir savižudybės, kurių abiejų būta mano giminėje, ribomis. Ir vis dėlto neatsisakau neseniai viename ketureilyje parašytos eilutės: „Norėčiau gyvenimą vėl pakartot“. Taip, nors tas gyvenimas, išskyrus poeziją ir apskritai literatūrą, dažniausiai buvo beviltiškai juodas, nors jame tiek nuodėmių, klaidų, savo ir kitų skausmo, nemigo naktimis peržvelgdamas jį, nerandu ką iš jo išmesti…“ Likus mažiau nei metai iki mirties 2009 metų liepos 4 dieną sukurtame eilėraštyje „Buvome“ rašys:

Man švenčių nebėra, nes išmirė draugai,

O likę stovi jau pačioj pakrantėj Letos.

Tačiau aiškėja, ko nesuvokiau ilgai;

Kad vis dėlto buvau kam savas ir mylėtas

 

Kad rišo mus ne vien tik žemiški ženklai –

Darbai, pašnekesiai, menai ir alkoholiai.

Kad buvome visi – tegu netobulai –

Vieni kitiems geri ir seserys, ir broliai.

Pripažinimas

Didelio poeto, doro ir kuklaus žmogaus būta Jono Strielkūno. V. Sventickas rašė, kad jis patinka skaitytojams (tai retas atvejis, kai grynoji lyrika turi populiarumo kibirkštėlę): „Jis iš karto prisimenamas, kai kalbama apie eilėraščio paslaptis – poetiškumą, paprastumo stebuklą, lakoniškos išraiškos imlumą, melodijos galią.“ Prie šių žodžių, bylojančių apie poeto talentą ir pelnytą pripažinimą reikėtų pridėti, kad apie J. Strielkūno kūrybą dvi solidžias monografijas parašė Irena Slavinskaitė ir Viktorija Daujotytė, jis ne tik Nacionalinės premijos bei 1991 metų „Poezijos pavasario“ laureatas, yra pelnęs daug kitų literatūros premijų (Jotvingių, Antano Miškinio, Salomėjos Nėries, Vytauto Matulaičio, Kanados lietuvių, Vinco Krėvės, Julijono Lindės-Dobilo, Taraso Ševčenkos fondo ir kt.), jam suteiktas Biržų savivaldybės garbės piliečio vardas, skirtas iškiliausias Vabalninko apdovanojimas – „Lino žiedo“ žymuo.

Po J. Strielkūno mirties 2010 metų gegužės 9 dieną jo bičiulis pasvalietis poetas Vladas Braziūnas rašė: „Pro netekties skausmą vis dėlto sakau, Jonai, paprastą ačiū. Dabar jau svarbiausia – už nuo gyvenimo neatsiejamų Tavo eilėraščių pavyzdį. Už jų laikyseną. Už tai, kad jais lieki su mumis. Mumyse. Visada – šiapus nebūties.“

Aš pridėčiau, kad poetas lieka artimas ne vien poezija, bet ir savo tauria pilietine moralia laikysena. 1992-aisiais literatūros žurnale „Metai“ rašė: „Kiekvienąsyk, vos švystelėjus šviesesniems laikams, broliai lietuviai puola dalytis žemes, turtus, įtakas, postus, ir valstybės kūrimas tampa Babelio bokšto statyba. Atrodė, kad po dvidešimtojo amžiaus pasaulinių karų, revoliucijų, okupacijų, dažniausiai tylaus, bet atkaklaus ir gana vieningo pasipriešinimo metų Viešpats nebesumaišys protų. Bet kur tau! Ir vėl kaip Maironio laikais „vien tik partijų partijoms dirva plati“.

Suprantu, kad visi žmonės negali būti vienodų pažiūrų, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl kitokių įsitikinimų žmogų reikia laikyti mirtinu priešu, apšaukti tėvynės, demokratijos ar dar kokiu išdaviku. Nenoriu nieko kaltinti. Laikas mums buvo negailestingas, ir neturėjome kada mokytis politinės kultūros abėcėlės. Tačiau gal kartais galėtume sulaikyti savo tegu ir šventą įniršį?“

Šie žodžiai – tarsi neįkyrus, tolerantiškas poeto raginimas siekti sutarimo, vienybės, gyvenimo darnos. Nepraradęs svarbos ir šiandien.